Angelas skelbia Babilono žlugimą
18 1 Paskui aš išvydau kitą angelą, nužengiantį iš dangaus ir turintį didžią galybę. Žemė nušvito nuo jo skaistumo.
2 O jis šaukė skambiu balsu:
„Krito, krito didysis Babilonas – sostinė!
Ji pavirto demonų buveine,
visų netyrųjų dvasių pastoge,
visokių nešvarių ir nekenčiamų paukščių landyne.
3 Nuo jos ištvirkimo vyno buvo girtos visos tautos;
žemės karaliai su ja ištvirkavo,
o žemės pirkliai pralobo iš nežabotos jos prabangos.“
Kvietimas Dievo tautai
4 Ir išgirdau iš dangaus kitą balsą, skelbiantį:
„Išeik iš jos, mano tauta,
kad nedalyvautum jos nuodėmėse
ir nepatirtum jos negandų!
5 Nes jos nuodėmės pasiekė dangų,
ir Dievas prisiminė jos piktenybes.
6 Atmokėkite jai, kaip ji jums mokėjo,
ir atiduokite dvigubai pagal jos darbus.
Dvigubai sumaišykite taurę, kurią jums ji maišė.
7 Kiek ji puikavo ir lėbavo,
tiek jai paruoškite kentėjimų ir nuliūdimo,
nes ji savo širdyje kalba:
‘Aš sėdžiu kaip karalienė,
nesu našlė ir liūdesio nematysiu.’
8 Todėl vieną dieną ją apniks negandos –
mirtis, gedulas, badas,
ir ji bus sudeginta ugnimi,
nes galingas Viešpats Dievas, kuris pasmerkė ją.“
Sostinė Babilonas apraudama
9 [1]Jos verks ir raudos žemės karaliai, kurie buvo su ja ištvirkavę bei lėbavę, kai pamatys jos gaisro dūmus.
10 Jie stovi iš tolo ir, jos kentėjimų išgąsdinti, aimanuoja:
„Vargas, vargas, didysis mieste!
Babilone, galingasis mieste,
per valandą įvyko tavo teismas!“
11 Ir žemės pirkliai verkia ir gedi jos, nes niekas jau nebepirks jų atplukdytų prekių:
12 aukso, sidabro, brangakmenių, perlų, švelnios drobės, purpuro, škarlato, jokios kvapios medienos, jokių dramblio kaulo dirbinių, jokių brangmedžio rakandų nei vario, geležies, marmuro,
13 cinamono, amomo[2], kvepalų, miros, smilkalų, vyno, aliejaus, smulkiųjų miltų, kviečių, galvijų, avių, arklių, vežėčių, vergų ir žmonių sielų.
14 „Vasaros vaisiai, kurių taip geidė tavo siela,
nutolo nuo tavęs;
visoks puošnumas ir spindesys
tau pražuvo, ir niekas jų nesuieškos.“
15 Tų daiktų pirkliai, iš jos pralobę, stovės iš tolo, išsigandę jos kentėjimų, verks ir gedės:
16 „Vargas, vargas didžiajam miestui,
vilkėjusiam ploniausia drobe, purpuru, škarlatu,
išsipuošusiam auksu, brangakmeniais ir perlais.
17 Per vieną valandą niekais virto šitokie lobiai!“
Visi laivų vairininkai, visi pakrančių laivininkai, visi jūreiviai ir visi, kurie jūroje darbuojasi, iš tolo sustoję ir
18 stebėdami gaisro dūmus šaukė:
„Kas galėtų lygintis su didžiuoju miestu?!“
19 Jie bėrė žemes ant galvos, verkė, gedėjo ir aimanavo:
„Vargas, vargas didžiajam miestui,
iš kurio prabangos pralobo, kurie jūroje turėjo laivų.
Per vieną valandą jis tyrlaukiais virto!
20 Džiūgauk dėl jo, dangau,
ir jūs, šventieji, apaštalai bei pranašai,
nes Dievas išsprendė jūsų skundą prieš šitą miestą!“
21 Tuomet vienas galingas angelas iškėlė akmenį, tarsi didelį girnakmenį, ir jį sviedė į jūrą, sakydamas:
„Tokiu smarkumu bus nublokštas
didysis Babilono miestas,
ir jo nebebus galima rasti.
22 Niekas daugiau nebegirdės tavyje
arfininkų, giesmininkų, vamzdininkų,
trimitininkų balsų.
Niekas neberas tavyje jokių meno kūrėjų,
ir nebesigirdės tavyje malūno dūzgimo.
23 Tavyje nebešvies žiburio spindulys,
niekas nebegirdės jaunikio ir nuotakos balso.
Nes tavo pirkliai buvo tapę žemės didžiūnais,
nes tavo burtais buvo suvedžiotos visos tautos
24 ir tavin sutekėjo pranašų ir šventųjų,
ir visų žemėje nužudytųjų kraujas.“
