Ritinio regėjimas
2 1 Ir jis man tarė: „Marusis,[1] stokis ant kojų, ir aš kalbėsiu su tavimi!“
2 Kai jis man kalbėjo, dvasia[2] įėjo į mane ir pastatė mane ant kojų. Aš klausiausi to, kuris man kalbėjo.
3 Jis man sakė: „Marusis, aš siunčiu tave pas Izraelio vaikus, – pas maištaujančią tautą, – jie sukilo prieš mane. Jie ir jų tėvai maištavo prieš mane iki pat šios dienos.
4 Palikuonys, pas kuriuos tave siunčiu, yra įžūlūs ir kietaširdžiai. Bet tu jiems sakysi: ‘Taip kalbėjo Viešpats Dievas’.
5 Klausys jie ar atsisakys klausyti, – nes jie yra maištingi namai, – bet tegu sužino, kad tarp jų buvo pranašas.
6 O tu, marusis, jų nebijok,
nebijok nei jų žodžių,
nors tave suptų dilgėlės ir erškėčiai
ir sėdėtum ant skorpionų.[3]
Dėl jų žodžių neturėk baimės,
dėl jų veidų nenustok drąsos,
nes jie maištingi namai.
7 Tu turi perduoti jiems mano žodžius, ar jie klauso, ar atsisako klausyti, nes jie yra maištingi namai.
8 O tu, marusis, klausykis, ką aš tau kalbu, ir nebūk maištingas kaip maištingieji namai. Atverk savo burną ir suvalgyk, ką duodu.“
9 Pažvelgiau, ir štai ranka, ištiesta manęs link, laikanti prirašytą ritinį.
10 Jis išvyniojo jį prieš mane, – ritinys buvo prirašytas iš vidaus ir iš lauko pusės. Jame buvo parašyta: „Raudos, gedulas ir dejonės.“
