Pranašavimas Negebui
21 1 Viešpaties žodis atėjo man:
2 [1]„Marusis, pasisuk veidu į pietus, skelbk pietų šaliai ir pranašauk miškų kraštui Negebe.
3 Sakyk Negebo miškui: ‘Išgirsk Viešpaties žodį! Taip kalbėjo Viešpats Dievas: tikėk manimi, užkursiu tavyje ugnį, kuri sudegins visus tavo medžius – žaliuojančius ir nudžiūvusius. Juos deginanti liepsna nebus užgesinta, bus nusvilinti visų veidai nuo pietų ligi šiaurės.
4 Visi marieji pamatys, kad aš, Viešpats, ją užkūriau, ir ji nebus užgesinta’.“
5 Tuomet ištariau: „Ai, Viešpatie Dieve! Jie sako apie mane: ‘Argi jis nėra tas, kuris kalba tik mįslėmis?’“
Viešpaties kalavijas
6 Viešpaties žodis atėjo man:
7 „Marusis, pasisuk veidu į Jeruzalę, skelbk šventosioms vietoms ir pranašauk Izraelio žemei.
8 Sakyk Izraelio žemei: ‘Taip kalbėjo Viešpats! Tikėk manimi, ateinu prieš tave! Ištrauksiu kalaviją iš makšties ir sunaikinsiu tavyje teisiuosius drauge su nedorėliais.[2]
9 Kadangi sunaikinsiu tavyje teisiuosius drauge su nedorėliais, todėl mano kalavijas išeis iš savo makšties prieš visus mariuosius nuo pietų lig šiaurės.
10 Visi marieji žinos, kad aš, Viešpats, ištraukiau savo kalaviją iš makšties. Nebus jis daugiau į makštį sugrąžintas!
11 Todėl tu, marusis, vaitok! Vaitok jų akivaizdoje, lyg širdis tau plyštų iš sielvarto.
12 Kai jie klaus tavęs: ‘Dėl ko tu vaitoji?’ – atsakysi: ‘Dėl žinios,[3] kuri ateina! Apmirs visų širdys, nusvirs visų rankos, alps visų dvasia ir pažliugs vandeniu visų keliai. Tikėk manimi, ji ateina ir ji išsipildys’, – tai Viešpaties Dievo žodis.“
13 Viešpaties žodis atėjo man:
14 „Marusis, pranašauk ir sakyk: ‘Taip kalbėjo Viešpats! Sakyk:
Kalavijas! Kalavijas
pagaląstas ir nušveistas.
15 Pagaląstas skerdynėms,
nušveistas, kad blizgėtų it žaibas!
Kaip galime džiaugtis?
Paniekinai lazdą
ir bet kokią rykštę!
16 Kalavijas duotas, kad būtų nušveistas
ir paimtas į ranką, –
kalavijas pagaląstas,
kalavijas nušveistas,
kad būtų įduotas į žudiko ranką.
17 Verk ir aimanuok, marusis,
nes jis skirtas mano tautai,
visiems Izraelio vadams.
Jie bus numesti kalavijui
drauge su mano tauta.
Todėl plok sau per šlaunį,[4]
18 nes kalavijas jau išbandytas.
Kodėl neturėtų taip įvykti –
tai Viešpaties Dievo žodis, –
jei tu paniekinai lazdą?
19 O tu, marusis, pranašauk
ir plok rankomis.
Tekerta kalavijas dusyk, trissyk, –
tas kalavijas žudymui.
Didelių žudynių kalavijas juos puola,
20 todėl nustoja drąsos širdis,
ir daugelis krinta.
Prie visų jų vartų paskyriau
kalaviją žudynėms.
Ai! Jis padarytas, kad žaibuotų,
nušveistas, kad skerstų.
21 Kirsk į dešinę! Tvok į kairę!
Kur tik nukreipti tavo ašmenys.
22 Ir aš plosiu rankomis,[5]
patenkinsiu savo įniršį, –
aš, Viešpats, kalbėjau’.“
23 Viešpaties žodis atėjo man:
24 „Marusis, nužymėk du kelius Babilono karaliaus kalavijui ateiti. Abudu keliai turi išeiti iš to paties krašto. Pastatyk kelrodį toje vietoje, kur keliai šakojasi į {du} miestus.
25 Nužymėk kelią kalavijui eiti į amoniečių Rabą ar į Judą ir įtvirtintąją Jeruzalę.
26 [6]Juk Babilono karalius stovi kryžkelėje, dviejų kelių pradžioje, burdamas – purto strėles, teiraujasi šeimos stabų, apžiūri kepenis.
27 Jo dešinėje pasirodo būrimo strėlė[7] prieš Jeruzalę, kad statytų mūrdaužius, duotų įsakymą žudyti, riktelėtų mūšio šūkį, stumtų mūrdaužius prie vartų, piltų pylimus, statytų apgulos bokštus.
28 Jeruzalės žmonių akimis tai atrodo tik tuščias būrimas, tačiau juos saisto priesaikos, kurias jie buvo davę, ir rankon paimta būrimo strėlė jiems primena jų kaltę, už kurią jie bus paimti į nelaisvę.“
29 Todėl taip kalbėjo Viešpats Dievas: „Kadangi jūs prisiminėte savo kaltę, – jūsų nusikaltimai taip aiškūs, jog parodo, kad visais jūsų darbais reiškiasi jūsų nuodėmės, – kadangi jūs prisiminėte, jūs būsite paimti į nelaisvę.“
30 – Ir tau, niekšiškasis ir nedorasis Izraelio vade, –
atėjo tavo diena,
galutinės bausmės metas, –
31 taip kalbėjo Viešpats Dievas:
„Nusiimk turbaną,
nukelk nuo galvos karūną!
Niekas neliks kaip yra:
kas žema, bus išaukštinta,
kas aukšta, bus nužeminta!
32 Griuvėsiai, griuvėsiai!
Taip! Paversiu miestą griuvėsiais!
Bet tai neįvyks,
kol neateis tas, kurį išrinkau nubausti miesto, –
jam jį atiduosiu.“
Amonui
33 [8]„Tu, marusis, pranašauk ir sakyk: ‘Taip kalbėjo Viešpats Dievas apie amoniečius ir apie jų užgaules. Sakyk:
– O kalavijau, o kalavijau!
Ištrauktas iš makšties skerdynėms,
nušveistas, kad naikintum,
blizgėtum kaip žaibas!
34 Skelbdami apie tave tuščius regėjimus,
burdami apie tave melus,
jie deda tave ant kaklų niekšams ir nedorėliams,
nes jiems atėjo diena,
galutinės bausmės metas.
35 Kišk jį atgal į makštį!
Vietoje, kur buvai sukurtas,
tavo kilmės krašte, tave teisiu.
36 Išliesiu savo įniršį ant tavęs,
savo pykčio ugnimi papūsiu į tave.
Atiduosiu tave į rankas nuožmiems žmonėms,
įgudusiems niokoti.
37 Būsi degalas ugniai,
tavo kraują žemė sugers.
Tavęs niekas nebeatsimins,
nes aš, Viešpats, kalbėjau’.“
