30 1 Atėjo man Viešpaties žodis:
2 „Marusis, pranašauk ir sakyk: Taip kalbėjo Viešpats Dievas:
– Vaitokite: ‘Vargas tai dienai!’
3 Jau arti diena, – Viešpaties diena arti.
Ji bus debesų diena, – pražūties metas tautoms.
4 Kalavijas prasiskverbs į Egiptą, – kušitus krės šiurpas,
kai Egipte kris užmuštieji, jo turtai bus atimti ir pamatai išgriauti.
5 Kušas, Putas ir Ludas, visa Arabija, Kubas ir visos susijungusių kraštų tautos kris drauge su jais nuo kalavijo.“
6 Taip kalbėjo Viešpats:
„Kas remia Egiptą, žus,
sukiuš jo išpuikusi galybė.
Nuo Migdolo lig Syenės
jie žus nuo kalavijo, –
tai Viešpaties Dievo žodis.
7 Jie bus didžiausi tyrai
tarp tyrais virtusių kraštų,
jų miestai bus didžiausi griuvėsiai
tarp sugriautų miestų.
8 Kai užkursiu ugnį Egipte
ir visi jo rėmėjai bus sutriuškinti,
tuomet jie žinos, kad aš esu Viešpats.
9 Tą dieną mano siunčiami pasiuntiniai išplauks laivais, kad sukeltų siaubą patikliam Kušui, – Egipto pražūties dieną juos krės šiurpas, nes, tikėk manimi, ji ateina!“
10 Taip kalbėjo Viešpats Dievas:
„Padarysiu galą Egipto turtams
Babilono karaliaus Nebukadnezaro rankomis.
11 Jis ir jo tauta, nuožmiausia tarp tautų,
bus atvesti, kad sunaikintų kraštą.
Jie išsitrauks prieš Egiptą iš makščių kalaviją
ir priguldys kraštą užmuštųjų.
12 Išdžiovinsiu Nilo šakas,
į nedorėlių rankas atiduosiu kraštą.
Svetimšalių rankomis nuniokosiu jį ir visa, kas jame, – aš, Viešpats, pasakiau.“
13 Taip kalbėjo Viešpats Dievas:
„Sunaikinsiu stabus,
padarysiu galą Nofo dievams.
Nebebus Egipto žemėje vado, –
prislėgsiu Egipto žemę baime.
14 Paversiu Patrosą tyrais, padegsiu Zoaną,
įvykdysiu bausmę No’ui.
15 Ant Sino, Egipto tvirtovės, išliesiu savo įniršį
ir No’o turtus sunaikinsiu.
16 Padegsiu Egiptą, –
Sinas raitysis skausmuose,
No’o sienos bus pralaužtos,
Nofas kovos su priešais vidury dienos.
17 Jauni On’o ir Pi-Beseto vyrai žus nuo kalavijo,
o patys miestai išeis į nelaisvę.
18 Diena aptems Tahpanhėse,
kai laužysiu Egipto skeptrus,
ir užsibaigs jo išpuikusi galybė.
Jį gaubs debesis,
o jam pavaldūs miestai eis į nelaisvę.
19 Taip įvykdysiu Egiptui bausmę,
ir jie žinos, kad aš esu Viešpats.“
20 Vienuoliktųjų metų pirmojo mėnesio septintą dieną[1] man atėjo Viešpaties žodis:
21 [2]„Marusis, sulaužiau Egipto karaliaus Faraono ranką. Tikėk manimi, ji nebuvo aprišta, kad būtų gydoma, nei tvirtai sutvarstyta, kad būtų stipri laikyti kalaviją.
22 Todėl taip kalbėjo Viešpats Dievas. Tikėk manimi, aš esu prieš Egipto karalių Faraoną: sulaužysiu jam abi rankas – sveikąją ir sulaužytąją – ir atimsiu iš jo rankos kalaviją.
23 Išblaškysiu egiptiečius tarp tautų, vėtysiu juos po kraštus.
24 Babilono karaliaus rankas sustiprinsiu, įduosiu savo kalaviją jam į ranką, o Faraono rankas sulaužysiu, – priešais Babilono karalių jis dejuos, kaip dejuoja mirtinai sužeistas žmogus.
25 Babilono karaliaus rankas stiprinsiu, bet Faraonas bus kaip be rankų. Ir jie žinos, kad aš esu Viešpats, kai duosiu savo kalaviją Babilono karaliui į ranką. Jis pakels jį prieš Egipto žemę.
26 Išblaškysiu egiptiečius tarp tautų ir vėtysiu juos po visus kraštus. Tuomet jie žinos, kad aš esu Dievas.“
