Moabui
15 1 Ištarmė apie Moabą:
Ai, tą naktį, kai Aro miestas buvo apiplėštas,
Moabas buvo sunaikintas;
ai, tą naktį, kai Kiro miestas buvo apiplėštas,
Moabas buvo sunaikintas.
2 Dibono gyventojai lipa verkti į kalvos šventovę.
Moabo žmonės klykia iš širdgėlos
dėl Nebo ir Madebos likimo. Visų galvos plikos,[1]
visų barzdos nukirptos.
3 Žmonės gatvėse vilki ašutinę, dejuoja ir verkia, –
ant stogų ir aikštėse visi plūsta ašaromis.
4 Hešbonas ir Elealė šaukiasi pagalbos,
jų šauksmas girdėti net Jahaze.
Dėl to net Moabo kareiviai virto bailiais, –
jų drąsa dingo.
5 Mano širdis verkia dėl Moabo!
Jo bėgliai pasiekia net Zoarą {Eglat-Šelišiją},
vieni Luhito keliu lipa verkdami,
kiti ant kelio į Horonajimus klykia iš sielvarto.
6 Ai, Nimrimų vandenys tyrlaukiais virto!
Pievos išdžiūvusios,
žolė nuvytusi, nebėra jokios žalumos.
7 Todėl žmonės savo labą gabena, visą susikrautą turtą
gabena į kitą Gluosnių sausvagės pusę.
8 Ai, visame Moabo krašte
girdėti klyksmo aidai!
Lig pat Eglajimų miesto tas verksmas,
net lig Beer-Elimų miesto tas dejavimas.
9 Ai, krauju plūsta Dimono[2] vandenys!
Bet aš užleisiu dar didesnį negandą ant Dimono:
Liūtus ant bėglių iš Moabo
ir ant pasiliekančiųjų krašte!
