16 1 Siųskite ėriukų krašto valdovui
iš Selos dykumoje į Siono dukters kalną.
2 Moabo dukterys būriuojasi prie Arnono[1] brastų
kaip išbaidyti paukščiai,
kaip jaunikliai, išmesti iš lizdo.
3 „Duoki patarimą, užjauski:[2]
Tebūna tavo šešėlis jiems it vėsi naktis
vidurdienio karštyje, –
suteik pastogę benamiams, neišduoki pabėgėlių.
4 Tegyvena Moabo benamiai pas tave,
būk jiems prieglobstis nuo grobiko.“
Kai pasibaigs siautėjimas, liausis plėšimas
ir niokotojai pasitrauks iš krašto,
5 tada sostas bus saugus dėl ištikimos meilės
{Dovydo palapinėje}.
Jame sėdės ištikimas teisėjas, ieškąs teisingumo
ir stropus vykdydamas teisumą.
6 Prisiklausėme apie Moabo išdidumą, –
kaip be saiko buvo išdidus, –
apie jo išpuikusį, pasipūtusį įžūlumą. Tai tiktai tušti plepalai!
7 Terauda Moabo[3] žmonės Moabo, – terauda visas kraštas!
Kir-Hareseto razinų plokštainių[4] jie liūdi, širdgėlos apimti.
8 Hešbono atšlaičių vynuogynai,
Sibmos vijokliniai vynmedžiai sunaikinti,
nors jų raudonos kekės kadaise
ir nugirdė tautų viešpačius,
nors kadaise jie ir buvo nusiraizgę
iki pat Jazerio ir driekėsi per dykumą,[5]
nors kadaise jų šakos ir plėtojos,
ir nusidriekė anapus jūros.
9 Todėl verkiu Sibmos vynmedžių,
lygiai kaip verkiu Jazerio.
Laistau tave ašaromis, Hešbone ir Elealėje,
nes tavuosius vasaros vaisius ir pjūtį
užgožė kovos šūkiai.
10 Iš sodų
prapuolė džiaugsmas ir linksmybė, vynuogynuose
nebėra dainų ir smagaus klegesio, vyno spaudyklose
nėra kam traiškyti kekių, –
nutilo vynuogių rinkėjų garsai.
11 Todėl dėl Moabo
mano širdis rauda tarsi lyra,
aš dejuoju dėl Kir-Hareseto.
12 Kai Moabo žmonės pavargs savo kauburių šventovėse, jie eis į savo šventyklą melstis. Bet iš to nebus jiems jokios naudos.[6]
13 [7]Šis yra žodis, kurį anksčiau yra ištaręs Viešpats Moabui.
14 Dabar Viešpats sako: „Per trejus metus, kaip samdinys skaičiuoja laiką,[8] Moabo didybė bus nužeminta. Nors jis ir turi daug gyventojų, liks tik likutis – menkas ir silpnas.“