Babilono dievai
46 1 Belis[1] sukiužo, Nebas[2] susigūžia, –
jų stabai pakrauti ant asilų ir galvijų.
Tie, kurie turėtų nešti jus,
dabar kaip naštos kraunami ant nuvargusių gyvulių.
2 Gūžiasi, kiūžta ir jie drauge,
nuo naštos išsigelbėt negali, – jie patys eina į nelaisvę.
3 Klausykitės manęs, Jokūbo namai,
ir jūs, kas likote gyvi iš Izraelio namų,
nuo pat gimimo esate mano našta,
išlaikiau jus nuo pat vaikystės.
4 Liksiu vis tas pats, kai jūs pasensite,
kai jūs pražilsite, nešiosiu ir tada.
Aš – tas, kuris nešiojau, aš – tas, kuris nešios,
aš – tas, kuris jus neš ir išgelbės.
5 Ką sugretinsite su manimi ir laikysite man lygiu?
Arba ką sulyginsite su manimi, ir būtume panašūs?
6 Dosnieji iš kapšo auksą išpila,
svarstyklėmis sidabrą atsveria ir auksakalį pasisamdo,
kad iš to jiems padarytų dievą, kurį jie garbintų, žemėn kniūbsčiom puldami.
7 Dedas jį ant savo pečių, nešiojas visur,
kai pastato jį vieton, ten stovi sustingęs,
iš vietos nepajuda.
Nors jie šaukiasi, negali jis atsiliepti
nei jų iš nelaimės išgelbėti.
8 Atminkite tai ir būkite ryžtingi,
dėkitės į širdį, nusidėjėliai!
9 Atminkite, kas buvo anksčiau, senų senais laikais:
Aš esu Dievas, nėra kito;
Aš – Dievas, nėra tokio kaip aš.
10 Apreiškiu pabaigą nuo pat pradžios, iš anksto paskelbiu,
kas dar įvyks.
Tariu: „Mano užmojis bus įvykdytas!“
Aš įvykdysiu visa, kas sumanyta.
11 Šaukiu iš rytų plėšrų paukštį,[3] iš tolimos šalies žmogų,
kad įvykdytų manąjį užmojį.
Kaip kalbėjau, taip ir įvykdysiu,
ką užsimojau, tą ir padarysiu.
12 Klausykitės manęs, jūs – užsispyrėliai,
esate toli nuo teisumo pergalės.
13 Aš pats įgyvendinu savąjį teisumą,
jis nebėra toli, mano išganymas nevėluos.
Aš pats suteiksiu išganymą Sione, Izraeliui duosiu savo šlovę.
