1 Iz 6, 1–3: ... Šventykla: dalis, kuri vadinasi Šventoji, prieš įeinant į Šventųjų Šventąją. Serafimai: pažodžiui deginantieji – dangiškos būtybės, kurios supa Dievo sostą. Kiekviena turėjo po šešis sparnus. Pagarba dieviškajam Artumui liepia užsidengti veidus dviem sparnais; kuklumas – pridengti žemutinę kūno dalį; džiugesys Dievui tarnauti – skėsti sparnus skrydžiui. Šventas, šventas, šventas: mes sakytume, laipsniuodami būdvardį, šventų švenčiausias. Tobulą vidinį Dievo šventumą išorėje apreiškia jo šlovė. Šie žodžiai yra vartojami Mišių liturgijoje prieš Eucharistijos maldą.
2 Iz 6, 1: Karaliaus Uzijo mirties metais: 742 m. prieš Kristų.
3 Iz 6, 4: ... dūmai: primena debesis, kurie supo Dievą ant Sinajaus kalno. Žr. Iš 19, 16–19; Įst 4, 11–14.
4 Iz 6, 5: ... esu žuvęs: buvo tikima, kad pamatyti Dievą yra tolygu numirti. Žr. Pr 32, 31; Iš 33, 20; Ts 13, 22.
5 Iz 6, 7: ... palietė tavo lūpas: Izaijas, angelui žarija palietus jo lūpas, simboliškai parengiamas būti vertas pranašo pašaukimo. Mišių liturgijoje kunigas prisimena šį įvykį prieš skaitydamas Evangeliją.
6 Iz 6, 9–10: Vaizdžiai numatoma, kad ši tauta nedarys atgailos. Atrodo, lyg pranašo įspėjimas būtų tautos atkaklumo priežastis. Žr. Mt 13, 13–15; Mk 4, 12; Lk 8, 10.
7 Iz 6, 12: Keletas ribotų trėmimų Izaijo laikais vėliau privedė prie tremties į Babiloniją.