Jeruzalė – šlovingasis Viešpaties miestas
62 1 Dėl Siono aš netylėsiu,
dėl Jeruzalės aš nenurimsiu,
kol jos teisumas kaip aušra nesušvis
ir jos pergalė kaip deglas nesuliepsnos.
2 Išvys tuomet tautos tavo teisumą,
visi karaliai – tavo šlovę.
Tu būsi vadinama nauju vardu,[1]
kurį pats Viešpats tau suteiks.
3 Tu būsi puošni karūna Viešpaties rankoje,
karališka diadema savo Dievo dešinėje.
4 Tavęs daugiau nebevadins „Paliktąja“
ir tavo šalies – „Nuniokotąja.“
Bet tu būsi vadinama „Ji mano žavesys“,
o tavoji šalis – „Ištekėjusia“,
nes Viešpats tavimi žavisi,
už jo yra ištekėjusi tavoji šalis.
5 Kaip tuoktųsi vaikinas su mergele,
taip tavasis Statytojas susituoks su tavimi.
Kaip džiaugiasi nuotaka jaunikis,
taip tavimi džiaugsis tavasis Dievas.
6 Ant tavo mūrų, Jeruzale, sargus pastačiau, –
niekuomet, nei dieną, nei naktį, jie nenutils.
O jūs, kurie primenat Viešpačiui,[2]
neduokite sau ramybės!
7 Ir jūs neduokite ramybės jam,[3]
kol jis neatstatys Jeruzalės
ir nepadarys jos žemės pasididžiavimu.
8 Viešpats prisiekė savo dešine,
savo galingąja ranka:
„Nebeduosiu tavųjų grūdų misti tavo priešams,
nebegers daugiau svetimšaliai tavojo vyno,
dėl kurio tu sunkiai triūsei.
9 Ne! Kas į klėtį nešė grūdus, tie juos valgys,
šlovindami Viešpatį.
Kas rinko vynuoges, tie vyną gers
mano šventuose kiemuose.“
10 Eikite[4] pro vartus, eikite,
taisykite kelią tautai!
Tieskite, tieskite vieškelį,
nurinkite nuo jo akmenis!
Iškelkite ženklą tautoms!
11 Štai Viešpats paskelbė iki pat žemės pakraščių:
„Sakykite Siono dukrai:
‘Štai tavo Gelbėtojas ateina!’
Štai jo atlygis drauge su juo,
jo atpildas pirma jo.
12 Jie bus vadinami ‘Šventąja tauta’,
Viešpaties atpirktaisiais,
o tu vadinsies ‘Lankoma’,
‘Neužmirštasis miestas’.“
