64 1 Kaip liepsna uždega žabus,
kaip liepsna užvirina vandenį,
kad taip tu apreikštum savąjį vardą priešams,
tautos prieš tave drebėtų!
2 Kai darei baisius darbus,
kurių mes nesitikėjome,
tu nužengei, ir kalnai drebėjo prieš tave.
3 Nuo amžių nėra niekas patyręs, –
ausis negirdėjo, akis neregėjo,
kad be tavęs būtų kitas Dievas,
darantis tokius darbus tiems, kurie juo pasitiki.
4 O, kad sutiktumei mus, vykdančius teisumą,
o, kad neužmirštume mes tavęs savo keliuose!
Štai tu pyksti, o mes esame nuodėmingi, –
5 visi mes tapome lyg nešvarūs,
mūsų teisūs darbai tarsi suteršti skudurai.
Nuvytome mes visi kaip lapai,
ir mūsų blogi darbai tartum vėjas mus neša.
6 Nėra kas šauktųsi tavojo vardo,
kas stengtųsi tvirtai tavęs laikytis.
Tu paslėpei savąjį veidą nuo mūsų
ir mus atidavei mūsų blogiesiems darbams į rankas.
7 O vis dėlto, Viešpatie, tu – mūsų tėvas.
Esame mes molis, o tu – mūsų puodžius:
visi mes esame tavųjų rankų darbas.
8 Nepyk taip smarkiai ant mūsų, Viešpatie,
mūsų kaltės neminėk amžinai.
Pažvelgti teikis: štai mes visi – tavo tauta.
9 Šventieji tavo miestai dykuma virto, –
Sionas – tyrai, Jeruzalė – dykynė.
10 Mūsų didi ir šlovingoji Šventykla,
kurioje mūsų tėvai tave garbindavo,
pavirto liepsnų grobiu, –
visa, kas mums buvo miela, griuvėsiai.
11 Ar po viso to gali susilaikyti, Viešpatie?
Ar vis dar gali tylėti
ir taip baisiai mus skaudinti?
