2 1 Pūskite ragą Sione,
skelbkite pavojų mano šventajame kalne!
Tedreba visi krašto gyventojai,
nes Viešpaties diena ateina, – ji jau arti.
2 Diena tamsos ir niūrumo,
diena debesų ir tamsumo!
Tarsi juoduma, gaubianti kalnus,
ateina gausi ir galinga kariauna, –
panašių į juos niekad nėra buvę
nei vėliau bus kada per kartų kartas.
3 Pirma jų – ryjanti ugnis,
paskui juos – deginanti liepsna.
Priešais juos kraštas tarsi Edeno sodas,
o jiems perėjus apleisti tyrlaukiai, – niekas nuo jų nepabėgs.
4 Jų išvaizda panaši į arklių,
ir atšuoliuoja jie kaip karo žirgai.
5 Tarsi karo vežimai trinksėdami,
jie šokinėja po kalnų viršūnes,
spragsi kaip ugnies liepsna, rydama šiaudus,
išsirikiuoja mūšiui kaip galinga kariauna.
6 Prieš juos dreba tautos, išblykšta visų veidai.
7 Kaip galiūnai jie puola,
kopia per sienas kaip kareiviai.
Visi savo keliu žygiuoja pirmyn,
nenukrypdami nuo savo takų.
8 Vienas kito nestumdo,
kiekvienas laikosi savojo kelio, –
prasiveržia pro gynybas ir lieka nesulaikyti.
9 Jie šoka ant miesto, kopia sienomis;
lipa į namus,
lenda pro langus kaip vagys.
10 Prieš juos dreba žemė, purtosi dangūs.
Aptemsta saulė ir mėnulis,
žvaigždės sulaiko savo švytėjimą.
11 Viešpats pakelia balsą
savo kariuomenės priešakyje,
nes iš tikrųjų beribė jo stovykla!
Nesuskaitomi tie, kurie vykdo jo žodį.
Taip, Viešpaties diena yra didi, nepaprastai baisi, –
kas gali ją pakelti?
Šaukimas atgailauti
12 „Tačiau net dabar, – tai Viešpaties žodis, –
grįžkite pas mane visa savo širdimi, –
pasninku, verksmu ir raudojimu, –
13 perplėškite sau širdį, o ne drabužius.“
Grįžkite pas Viešpatį, savo Dievą,
nes jis maloningas ir gailestingas,
kantrus ir kupinas gerumo,
pasiruošęs atleisti, o ne bausti.
14 Kas žino, kad jis vėl neatleis ir neatsiųs palaiminimo –
grūdų atnašų ir liejamųjų aukų
Viešpačiui, jūsų Dievui?
15 Pūskite ragą Sione, paskelbkite pasninką,
sušaukite iškilmei bendriją!
16 Sutelkite tautą,
paaiškinkite susirinkimui, sukvieskite senelius,
surinkite mažutėlius,
net žindomus kūdikius.
Jaunikis tepalieka savo kambarį
ir jaunoji – savo pavėsinę.
17 Tarp prieangio ir aukuro
teverkia kunigai,[1] Viešpaties tarnai.
Tesako: „Pasigailėk, Viešpatie, savo tautos,
nepadaryk savo paveldo pajuoka, priežodžiu tautoms.
Kodėl tautos turėtų sakyti: ‘Kur yra jų Dievas?’“
2. Viešpats išklauso maldos
18 Tuomet Viešpats pajuto pavydą dėl savo krašto
ir pasigailėjo savo tautos.
19 Atsakydamas savo tautai, Viešpats tarė:
„Tikėkite manimi, siųsiu jums
grūdų, naujo vyno, aliejaus, ir būsite sotūs.
Niekuomet nebedarysiu jūsų pajuoka tautoms.
20 Kariauną iš šiaurės[2] nutolinsiu nuo jūsų,
išvarysiu ją į išdegintą ir apleistą kraštą,
jos priekinius spiečius į Rytų jūrą,
o užpakalinius spiečius į Vakarų jūrą.
Kils jos dvokimas, sklis jos puvėsių kvapas,
nes ji išdrįso išdidžiai elgtis!
21 Nebijok, žeme,
linksminkis ir džiaukis,
nes Viešpats padarė didelių dalykų!
22 Nebijokite, laukiniai gyvuliai,
nes žaliuoja tyrlaukių ganyklos,
medžiai neša savo vaisių,
figmedis ir vynmedis duoda savo derlių.
23 Linksminkitės ir džiaukitės, Siono vaikai,
Viešpačiu, savo Dievu,
nes jis davė jums rudens lietų, kaip reikalauja teisumas,
išliejo žemėn jums gausų lietų –
rudens ir pavasario lietų – kaip seniau.
24 Klojimai prisipildys grūdų,
iš kubilų liesis per kraštus naujas vynas ir aliejus.
25 Atlyginsiu jums už metus, kuriuos suėdė skėriai –
skraiduoliai, šokliai, rijikai –
ir skėrių vikšrai,
didžioji mano kariauna, siųsta prieš jus.
26 Valgysite ir pasisotinsite,
šlovinsite vardą Viešpaties, savo Dievo,
kuris taip nuostabiai pasielgė su jumis.
Mano tauta nebebus sugėdinta per amžius.
27 Žinosite, kad aš esu Izraelyje, –
aš esu Viešpats, jūsų Dievas, kito, be manęs, nėra.
Mano tauta nebebus sugėdinta per amžius.
