B. JONOS ATGAILA IR IŠGELBĖJIMAS
2 1 Bet Viešpats parūpino didžuvę, kad Joną prarytų. Žuvies pilve Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis.
2 Būdamas žuvies pilve, Jona meldėsi Viešpačiui, savo Dievui.
3 Jis sakė:
„Savo nelaimėje šaukiausi Viešpaties,
ir jis man atsiliepė.
Iš Šeolo pilvo šaukiau, tu išgirdai mano balsą!
4 Tu įmetei mane į bedugnę, į jūros gelmes.
Mane prarijo vandenys,
apsėmė visi tavo vandenų srautai ir vilnys.
5 Tuomet tariau: ‘Nuo tavo Artumo esu išguitas!
Kaip vėl regėsiu tavo šventąją buveinę?
6 Vandenys užliejo mane ligi kaklo, bedugnė prarijo mane,
jūros dumbliai apraizgė man galvą
7 prie kalnų pamatų.[1]
Nužengiau į kraštą,
kurio skląsčiai uždarė mane amžinai.
Bet tu, Viešpatie, mano Dieve,
iškėlei mano gyvastį iš Duobės.
8 Mano gyvasčiai vis labiau gęstant, atsiminiau Viešpatį,
ir mano malda pakilo pas tave, į tavo šventąją buveinę.
9 Tuščių stabų garbintojai
palieka savo gailestingumo šaltinį,
10 bet aš gyriaus giesmę tau aukosiu, padarytą įžadą įvykdysiu.
Išgelbėjimas ateina iš Viešpaties!’“
11 Tuomet Viešpats paliepė žuviai išspjauti Joną į sausumą.
