Jėzus – šabo Viešpats
6 1 Vieną šabą, Jėzui einant per javų lauką, mokiniai skabė varpas ir, ištrynę tarp delnų, valgė.
2 Fariziejai jiems prikišo: „Kam darote, kas per šabą draudžiama?!“
3 [1]Jėzus atsakė jiems: „Nejaugi neskaitėte, ką padarė Dovydas, kai buvo alkanas pats ir jo palydovai?
4 Kaip jis įėjo į Dievo namus, ėmė padėtinės duonos, valgė ir davė savo palydai, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams!“
5 Ir jis pridūrė: „Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats.“
Pagydymas šabo dieną
6 Kitą šabo dieną jis nuėjo į sinagogą ir mokė. Ten buvo žmogus, kurio dešinė ranka buvo padžiūvusi.
7 Rašto aiškintojai ir fariziejai stebėjo, ar jis gydys šabo dieną, kad rastų kuo jį kaltinti.
8 Bet jis išskaitė jų mintis ir tarė vyrui su padžiūvusia ranka: „Kelkis ir stok į vidurį.“ Tasai atsistojo.
9 Tuomet Jėzus paklausė juos: „Aš klausiu jus, ar per šabą leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“
10 Ir, apžvelgęs visus aplinkui, jis tarė tam žmogui: „Ištiesk savo ranką!“ Tas ištiesė, ir ranka atgijo.
11 O jie baisiai įniršo ir tarėsi, ką Jėzui padaryti.
Dvylikos apaštalų paskyrimas
12 Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui.
13 Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko Dvylika; juos ir pavadino apaštalais:
14 Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų,
15 Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju[2],
16 Jokūbo sūnų Judą[3] ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku.
Minia ieško Jėzaus
17 Nusileidęs su jais žemyn, apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio.
18 Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji.
19 Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė.
Palaiminimai
20 [4]Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo:
„Palaiminti jūs, beturčiai, nes jūsų yra Dievo Karalystė.
21 Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti.
Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės.
22 Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus.
23 Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams.“
Grėsmingi įspėjimai
24 „Bet vargas jums, turtuoliai,
nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą.
25 Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani.
Vargas jums, kurie dabar juokiatės,
nes jūs liūdėsite ir verksite.
26 Vargas jums, kai visi žmonės jus giria,
nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus.“
Priešų meilė
27 „Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia.
28 Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus.
29 Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių.
30 Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė.
31 Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems.
32 Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius.
33 Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro.
34 Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą.
35 Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems.“
Gailestingumas ir didžiadvasiškumas
36 „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas.
37 Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista.
38 Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.“
Tiesumas ir dvasinis sveikumas
39 Jis pasakė jiems palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę?!
40 Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas.
41 Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!
42 Ir kaip gali sakyti broliui: ‘Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį.
43 Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl – netikusio, kuris megztų gerus vaisius.
44 Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčio neskina vynuogių.
45 Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis.“
Išmintingi mokiniai
46 „Kam vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote, ką sakau?!
47 Kiekvienas, kuris ateina pas mane, klausosi mano žodžių ir juos vykdo, – aš jums parodysiu, į ką jis panašus.
48 Jis panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo gerai pastatytas.
49 O kas klausosi mano žodžių, bet jų nevykdo, panašus į žmogų, pasistačiusį namą be pamato, tiesiog ant žemės. Vos tik srovė į jį atsimušė, jis bemat sugriuvo, ir to namo griuvimas buvo smarkus.“
