1 Mt 16, 1–4: Žr. paaiškinimą prie Mt 12, 39.
2 Mt 16, 13: Iturėjos tetrarchas Pilypas (žr. Lk 3, 1) Palestinos šiaurėje atstatė buvusį miestą ir Romos imperatoriaus garbei pavadino Cezarėja. Šalia miesto ant aukštos uolinės kalvos buvo pastatyta balto marmuro šventykla imperatoriaus Augusto garbei. Tikrai nebuvo vaizdingesnės vietovės Kristui kalbėti apie savo gyvąją Bažnyčią, kurią jis pastatys ant gyvos uolos – Petro.
3,4,5 Mt 16, 18–19: Surišti ar atrišti ano meto Palestinos kalba reiškė galią uždrausti ar leisti. Šiais žodžiais, kaip ir raktų davimu, Petrui žadama aukščiausia valdžia Bažnyčioje.
Taip pat šioje vietoje Jėzus pažada, kad Bažnyčia gyvuos iki pasaulio pabaigos ir vis turės ryšį su Petru. Tekste daug semitizmų. Iš to matyti, jog graikiškojo teksto autorius išlaikė pirminę Jėzaus posakių formą ir vertė juos pažodžiui, kad kartais neiškreiptų jų gilios prasmės.
Žodis Bažnyčia (iš hebr. kahal, gr. ekklesia) reiškia kviestinį susirinkimą. ST vartojamas pažymėti žydų bendruomenėms. Atskiros žydų grupės, pvz., Kumrano esenų sekta, save laikydavo bažnyčiomis. NT Bažnyčia reiškia mesijinę bendruomenę žmonių, priėmusių naująją Kristaus sandorą (plg. Lk 22, 20). Jėzaus Bažnyčia – Dievo Karalystės konkretizacija žemėje; pirmiausia vidinis malonės gyvenimas žmonių sielose, toliau – reali pakrikštytųjų asmenų sąjunga, kurios pirmąjį aprašymą randame Apd. Pagaliau Bažnyčia – eschatologinė tikrovė, apimanti visų laikų Dievo Tautą, Dievo malone pašauktą į išganymą.
6 Mt 16, 23: Jėzus taip griežtai atsako todėl, kad yra siųstas atpirkti žmonijos nuodėmes kryžiaus auka.
7 Mt 16, 25–26: Originalas keturis kartus pavartoja žodį psychė=gyvybė, siela, asmuo. 25 eil. kalba apie laikinosios gyvybės pražudymą, 26 – apie pakenkimą savo amžinajai gyvybei, sielai, sau kaip žmogui (plg. Lk 9, 25).