Palyginimas apie karalaičio vestuves

22 Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais:
„Su Dangaus Karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves.’ 10 Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo. 11 Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu[1]. 12 Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio[2]?’ Tasai tylėjo. 13 Tuomet karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’. 14 Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų.“

Dievas ir ciesorius

15 Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip jį sugauti kalboje. 16 Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių. 17 Tada pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ 18 Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? 19 Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. 20 Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ 21 Jie atsakė: „Ciesoriaus.“ Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ 22 Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę jį, nuėjo.

Mirusiųjų prisikėlimas

23 Tą pačią dieną atėjo pas jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė: 24 „Mokytojau, Mozė yra pasakęs: Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną[3] ir pažadina savo broliui palikuonių. 25 Šit pas mus yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko savo žmoną broliui. 26 Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo. 27 Visų paskiausiai numirė ta moteris. 28 Tad kai mirusieji prisikels, kuriam iš septynių ji bus žmona? Juk visi yra ją turėję.“ 29 Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo galybės. 30 Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.[4] 31 O apie mirusiųjų prisikėlimą ar nesate skaitę, kas jums Dievo pasakyta: 32 [5]Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!“ 33 Tai girdėdama, minia stebėjosi jo mokslu.

Didžiausias įsakymas

34 Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, 35 ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: 36 „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ 37 [6]Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. 38 Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. 39 Antrasis – panašus[7] į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. 40 Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai.“

Mesijas ir Dovydas

41 Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė: 42 „Ką jūs manote apie Mesiją? Kieno jis sūnus?“ Jie atsakė: „Dovydo“. 43 Jis tarė jiems: „O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina jį Viešpačiu, sakydamas:
44 [8]Viešpats tarė mano Viešpačiui:
Sėskis mano dešinėje,
aš patiesiu tavo priešus
tarsi pakojį po tavo kojų.
45 Jei tad Dovydas vadina jį Viešpačiu, kaipgi tada jis gali būti jo sūnus?!“ 46 Ir nė vienas negalėjo jam atsakyti nė žodžio, nei kas nors drįso nuo tos dienos jį klausinėti.

IŠNAŠOS

1 Mt 22, 11: Palyginime nepasakyta, ar iš gatvių surinkti svečiai persirengė savo namuose, ar gavo vestuvių drabužius čia pat, karaliaus rūmuose. Kadangi visi buvo apsirengę tinkamai, tai matyti, jog šis vienas buvo apiplyšęs ne iš skurdo, o iš nepagarbos.

2 Mt 22, 12: Vestuvių drabužio simbolis paaiškina pašvenčiamosios malonės prigimtį. Tik pašvenčiamoji malonė leidžia mums dalyvauti dangaus pokylyje.

3 Mt 22, 24: Tai vad. levirato santuoka (lot. levir – svainis), įsakyta Įst 25, 5. Iš tokios santuokos gimęs pirmasis vaikas būdavo laikomas mirusiojo įpėdiniu. Šiuo nuostatu siekta apsisaugoti nuo giminės išnykimo ir aprūpinti našlę.

4 Mt 22, 30: Bus kaip angelai: ne menkinama santuokos reikšmė, o pabrėžiama, jog danguje nebebus žemiškų rūpesčių.

5 Mt 22, 32: Atsakymo esmė: Mozei apsireiškęs Dievas negalėtų vadintis Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, jei šie mirę protėviai būtų visai išnykę. Dievas, globojęs juos gyvus, neatšaukia globos ir po jų mirties.

6 Mt 22, 37: Hebrajiškai vietoj Viešpatį buvo tikrinis Dievo vardas – Jahvę, todėl po jo ir dedama savo Dievą. Mes galėtume sakyti: Viešpatį Dievą.

7 Mt 22, 39: Panašus – ne mažiau svarbus.

8 Mt 22, 44: Pats Dievas taip kalbėjo mano Viešpačiui, t. y. Mesijui.

SĄSAJOS

DĖMESIO!

Norėdami išskleisti 6-ąjį paieškos atsakymų kontekstinį langą, uždarykite bent vieną iš jau išskleistų – galima išskleisti tik 5 kontekstinius langus.