Dievas myli savo maištaujančią tautą
11 1 Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau
ir iš Egipto[1] pašaukiau savo sūnų.
2 Kuo daugiau juos šaukiau,
tuo labiau jie traukėsi nuo manęs, aukodami Baalams
ir degindami smilkalus stabams.
3 Aš pats mokiau Efraimą vaikščioti,
savo rankose juos nešiojau, tačiau jie nepripažino,
kad aš jais rūpinausi.
4 Siejau juos su savimi pajautų saitais, meilės ryšiais.[2]
Buvau jiems kaip tie,
kurie glaudžia kūdikius prie skruosto.
Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau.
5 Jiems nebereikės grįžti į Egiptą, Asirija bus jų karalius,
nes jie atsisakė grįžti pas mane.
6 Kalavijas siautėja jų miestuose, sunaikina jų vartų sijas,
suryja juos už jų sąmokslus.
7 Mano tauta įžūliai gręžiasi nuo manęs.
Jie maldaus dėl jiems uždėto jungo, bet niekas jų nepakels.
Aš esu Dievas, o ne žmogus!
8 Efraimai, kaip galiu tave atmesti?
Izraeli, kaip galiu tave apleisti?
Negi galiu padaryti tave kaip Admą[3]
ar pasielgti su tavimi kaip su Zebojimais?[4]
Mano širdis neleidžia man to padaryti!
Mano gailestingumas tau yra per stiprus!
9 Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, nebenaikinsiu Efraimo,
nes aš esu Dievas, o ne žmogus, – Šventasis tarp jūsų, –
su pykčiu neateisiu.
Grįžimas iš tremties
10 Jie eis paskui Viešpatį, riaumojantį tarsi liūtą.
Kai jis riaumos,
jo vaikai rinksis drebėdami iš vakarų.
11 Jie rinksis drebėdami
tarsi paukščiai iš Egipto,
kaip balandžiai iš Asirijos krašto, –
aš sugrąžinsiu juos į jų namus, – tai Viešpaties žodis.
