Bausmė už stabų garbinimą
13 1 Efraimo žodis sukeldavo baimę,
nes jis buvo galingas Izraelyje.
Bet jis užsitraukė kaltę per Baalą ir numirė.
2 Dabar jie ir toliau nusideda,
dirbdinasi sau liedinį, stabus iš savo sidabro,
pagal savo supratimą, – visi jie tik meistrų darbas.
„Aukokite jiems!“ – sako. Žmonės bučiuoja veršius!
3 Todėl jie bus kaip ryto debesis
ar kaip anksti nukrintanti rasa,
kaip nuo klojimo audros pagauti pelai
ar kaip dūmas, kylantis pro langą.
4 Tačiau aš buvau Viešpats, tavo Dievas,
nuo dienų Egipto žemėje;
nepažįsti kito Dievo, tik mane,
be manęs, nėra kito gelbėtojo.
5 Aš maitinau tave dykumoje, sausros žemėje.
6 Kai aš juos maitinau, jie buvo sotūs.
Sotūs jie buvo, bet jų širdis išpuiko, –
todėl jie mane užmiršo.
7 Būsiu jiems kaip liūtas,
tykosiu lyg leopardas prie kelio.
8 Pasitiksiu juos kaip jauniklių netekusi meška,
suplėšysiu jų širdies dangą;
ten rysiu juos kaip liūtė,
tarsi laukinis žvėris juos draskysiu.
9 Sunaikinsiu tave, Izraeli! Kas tau gali padėti?
10 Kurgi nūn tavo karalius?
Tegelbsti jis tave!
Kur visuose tavo miestuose tavo valdovai,
apie kuriuos sakei:
„Duok man karalių ir didžiūnus!“?
11 Daviau tau karalių[1] savo įniršiu,
atėmiau jį savo pykčiu.
12 Efraimo kaltė surišta į ryšulį,
jo nuodėmė apsaugon padėta.
13 Suremia jį gimdymo skausmai,[2]
bet jis neišmintingas sūnus,
nes laiku nenori eiti ten,
kur kūdikiai prasiveržia.
14 Ar išpirksiu juos iš Šeolo galios,[3]
ar atpirksiu juos iš mirties?
O mirtie, kur tavo rykštės?
O Šeole, kur tavo geluonis?
Užuojautos nėra mano akyse!
15 Nors jis ir klestės tarp brolių,
ateis rytys, Viešpaties vėjo gūsis, kylantis iš dykumos, –
nuseks jo šulinys, išdžius jo šaltinis.
Atims iš jo iždo visa, kas brangu.