6 1 „Eime, grįžkime pas Viešpatį,
nes jis – tas, kuris mus sudraskė,
jis mus ir išgydys; jis mus sužeidė, jis mus ir sutvarstys.
2 Po dviejų dienų[1] jis mus atgaivins,
trečiąją dieną[2] jis mus prikels,
kad būtume gyvi jo Artume.
3 Pažinkime, – veržkimės pažinti Viešpatį!
Tikrai jis ateis pas mus, kaip tikrai ateina aušra;
jis ateis pas mus lyg būriai lietaus,
kaip pavasario lietus, pagirdantis žemę.“
4 Ką man daryti su tavimi, Efraimai?
Ką man daryti su tavimi, Judai?
Judviejų meilė[3] – kaip rytmečio debesis,
kaip anksti nukrintanti rasa.
5 Todėl skaptuosiu juos per pranašus,
žudysiu savo burnos žodžiais, –
mano teismas bus paskelbtas kaip šviesa.
6 Noriu ištikimos meilės, o ne aukos,
mieliau man Dievo pažinimas, negu deginamosios aukos.
7 Prie Adamo jie sulaužė sandorą,
ten jie tapo man neištikimi.
8 Gileadas yra nedorėlių miestas, paženklintas krauju.
9 Kaip plėšikai ko nors tyko, taip kunigai susibūriavo, –
jie žudo ant kelio į Šechemą, daro baisų nusikaltimą.
10 Izraelio namuose mačiau šiurpų dalyką, –
ten vyksta Efraimo kekšystė, Izraelis suteršiamas.
11 Ir tavęs, Judai, laukia pjūtis.[4]