28 1 Izaokas tada pasišaukė Jokūbą, palaimino ir įsakė: „Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų! 2 Keliauk tuojau pat į Padan-Aramą, į Betuelio, tavo motinos tėvo, namus ir ten paimk sau žmoną iš Labano, tavo motinos brolio, dukterų. 3 Telaimina tave Dievas Visagalis, tepadaro tave vaisingą ir gausų, idant taptum tautų bendrija. 4 Tesuteikia tau jis Abraomo palaiminimą – tau ir tavo palikuonims, idant paveldėtum kraštą, kuriame dabar gyveni kaip ateivis, – kraštą, kurį Dievas davė Abraomui.“ 5 Izaokas išsiuntė Jokūbą, ir jis iškeliavo į Padan-Aramą pas Betuelio aramiečio sūnų Labaną, Rebekos, Jokūbo ir Esavo motinos, brolį.
6 O Esavas pastebėjo, kad Izaokas palaimino Jokūbą bei išsiuntė jį į Padan-Aramą gauti sau ten žmonos, kad, duodamas savo palaiminimą, įsakė: „Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų“ 7 ir kad Jokūbas, paklusdamas tėvui ir motinai, iškeliavo į Padan-Aramą. 8 Esavas tada pamatė, kad kanaanietės moterys labai nepatiko jo tėvui Izaokui. 9 Todėl Esavas nuėjo pas Išmaelį ir prie savo turimų žmonų dar paėmė sau žmona Abraomo sūnaus Išmaelio dukterį Mahalatą, Nebajoto seserį.

Jokūbo sapnas prie Bet-Elio

10 Jokūbas paliko Beer-Šebą ir leidosi Harano link. 11 Pasiekęs žinomą vietą,[1] jis apsistojo nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs iš tos vietos akmenį, pasidėjo jį po galva ir toje vietoje atsigulė miegoti. 12 Jis sapnavo: žiūri, laiptai[2] stovi žemėje, o jų viršus siekia dangų, ir Dievo angelai jais laipioja aukštyn ir žemyn. 13 Žiūri, Viešpats stovi prie jo ir sako: „Aš esu Viešpats, Dievas tavo senelio Abraomo ir Dievas Izaoko. Žemę, ant kurios guli, duosiu tau ir tavo palikuonims. 14 Tavo palikuonys bus tokie gausūs kaip žemės dulkės, tu išsiplėsi į vakarus ir rytus, į šiaurę ir pietus. Visos žemės gentys per tave ir tavo palikuonis ras sau palaiminimą. 15 Būk tikras, aš esu su tavimi! Globosiu tave, kur tik eitum, ir sugrąžinsiu tave į šią žemę. Niekad tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau.“
16 Jokūbas pabudo iš miego ir tarė: „Iš tikrųjų Viešpats yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau!“ 17 Drebulio krečiamas jis sakė: „Kokia baugi ši[3] vieta! Tai[4] ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai.“
18 Atsikėlęs anksti rytą, Jokūbas paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs po galva, pastatė jį kaip paminklą[5] ir užpylė ant jo viršaus aliejaus. 19 O tą vietą jis pavadino Bet-Eliu,[6] nors ankstesnis to miesto vardas ir yra Luzas. 20 Tuomet Jokūbas padarė įžadą, sakydamas: „Jei Dievas pasiliks su manimi, saugodamas mane kelionėje, kurią pradedu, ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti, 21 idant sugrįžčiau ramybėje vėl į tėvo namus, tuomet Viešpats bus mano Dievas, 22 ir šis akmuo, kurį pastačiau kaip paminklą, bus Dievo namai. O iš viso, ką tu man duodi, tikrai atseikėsiu tau dešimtinę.“

IŠNAŠOS

1 Pr 28, 11: ... žinomą vietą: pažodžiui tą vietą, t. y. užuomina į šventą vietą. Šiame tekste turima omenyje Bet-Elis (žr. 19 eilutę) – šventovė jau nuo Abraomo laikų (žr. Pr 12, 8).

2 Pr 28, 12: ... laiptai: hebrajiškai sullam, t. y. pylimas, arba rampa. Įprasta šį žodį versti netiksliai žodžiu kopėčios. Jokūbo sapno vaizdiniai turi ryšį su Mesopotamijos ziguratu – šventyklos bokštu su jo viršūne danguje (žr. Pr 11, 4) ir laiptais, vedančiais į mažą šventovėlę jo viršūnėje.

3 Pr 28, 17: ... ši {vieta}: akmuo, kurį Jokūbas buvo pasidėjęs po galva. Žr. 22 eilutę.

4 Pr 28, 17: Tai ...: laiptai, kuriuos Jokūbas matė sapne.

5 Pr 28, 18: ... paminklą: paprotys statyti tokius šventus akmenis – paminklus Palestinoje buvo žinomas prieš izraeliečių laikotarpį. Kadangi jie turėjo ryšių su pagonių religija, ilgainiui buvo uždrausta juos statyti (žr. Kun 26, 1; Įst 16, 22) ir pradėta reikalauti sunaikinti pagonių šventuosius akmenis (žr. Iš 34, 31; Įst 12, 3 ) .

6 Pr 28, 19: Bet-Elis: Dievo namai. Daroma užuomina į Dievo buveinę 17 eilutėje.

SĄSAJOS

✕

DĖMESIO!

Norėdami išskleisti 6-ąjį paieškos atsakymų kontekstinį langą, uždarykite bent vieną iš jau išskleistų – galima išskleisti tik 5 kontekstinius langus.