114 Išėjimas[1] iš Egipto

Kai Izraelis išėjo iš Egipto,
Jokūbo palikuonys – iš tautos,
šnekančios svetima kalba,
Judas tapo Dievo šventove,
Izraelis jo valda.
Jūra pamatė juos ir pradingo;
Jordanas atgal traukėsi.
[2]Kalnai šokinėjo lyg avinai,
kalvos – lyg kaimenės ėriukai.
Kas gi tau, jūra, ko gi tu bėgi?
Jordanai, ko atgal traukies?
O kalnai, kodėl šokinėjate lyg avinai?
Ir jūs, kalvos, – lyg kaimenės ėriukai?
Drebėk, žeme, nuo Viešpaties Artumo,
nuo Jokūbo Dievo Artumo,
kuris paverčia uolas vandens tvenkiniais,
titnagą – tekančiais šaltiniais.

IŠNAŠOS

1 Ps 114, 1–8: Giesmė, švenčianti Izraelio išgelbėjimą iš Egipto vergijos. Kai Viešpats išsirinko Izraelį kaip savo ypatingą tautą (žr. 1–2 eilutes), gamtoje įvyko nuostabūs reiškiniai (žr. 3–4 eilutes), kurių priežastis buvo Dievas (žr. 5–8 eilutes). Septuaginta ir Vulgata prijungia šią psalmę prie tolesnės psalmės, padarydamos vieną psalmę. Atrodo, kad jos buvo iš pradžių skirtingos.

2 Ps 114, 4: Poetinis aprašymas žemės drebėjimo, įvykusio Dievui apsireiškiant ant Sinajaus kalno. Žr. Iš 19, 16–19.

SĄSAJOS

DĖMESIO!

Norėdami išskleisti 6-ąjį paieškos atsakymų kontekstinį langą, uždarykite bent vieną iš jau išskleistų – galima išskleisti tik 5 kontekstinius langus.