IŠNAŠOS

1 Ps 51, 1–21: Ketvirta ir garsiausia Atgailos psalmė. Psalmininkas maldauja atleidimo už savo nuodėmes (A), kurias jis nuoširdžiai išpažįsta (B I); jis prašo, kad Dievas sugrąžintų jam malonę ir tyrą širdį (B II–III); užtat jis skelbs Dievo gailestingumą kitiems ir atnašaus sugrudusios širdies auką (B IV). Pridėtinis posmas prašo, kad būtų atstatyta Jeruzalė.

2 Ps 51, 6: Tau nusidėjau – tiktai tau: nors nuodėmė gali būti skriauda artimui, tačiau nuodėmės esmė yra nusižengimas – maištas – prieš Dievą.

3 Ps 51, 7: Atgailautojas primena, kad jam įgimtas nuodėmingumas yra ir švelninanti aplinkybė, ir nuolankus prisipažinimas, kad jis doroviškai labai sugedęs. Katalikų Bendrijos tikėjimo kraitis šiame skaitinyje įžiūri nuorodą į gimtąją nuodėmę, kuri nebuvo aiškiai apreikšta prieš Kristaus gimimą. Žr. Rom 5, 12–19; Ef 2, 3.

4 Ps 51, 9: ... izopu: izopas yra kuklus krūmas, kurio šakelės tarnavo kaip šlakstytuvas. Juo buvo šlakstomas aukų kraujas ir apvalymo vanduo. Žr. Iš 12, 22; Kun 14, 4; Sk 19, 18. Šios apeigos tik apvalymo įvaizdžiai. Čia psalmininkas prašo, kad Dievas tikrai jo nuodėmes ištrintų – tokia yra hebrajiškojo žodžio prasmė.

5 Ps 51, 16: ... iš kraujo kaltės: iš žmogžudystės kaltės. Nuoroda į Dovydo kaltę. Žr. 2 Sam 11, 6–7; 12, 9.

6 Ps 51, 18: ... aukomis tu nesigėri: vien apeiginė auka, be aukotojo širdies, Dievui nėra maloni. Žr. Ps 50.

7 Ps 51, 20–21: Šios dvi eilutės buvo pridėtos prie psalmės po Jeruzalės sunaikinimo 587 m. prieš Kristų.

SĄSAJOS