64 Prašymas[1] apginti
1 Chorvedžiui.
Dovydo psalmė.
I
2 Išgirsk mano balsą, Dieve, kai skundžiuosi;
saugok mano gyvastį nuo priešų keliamo klaiko.
3 Apgink mane nuo nedorėlių gaujos,
nuo pikta darančių minios.
4 Jie galanda savo liežuvius lyg kalavijus,
taiko lyg strėles karčius savo žodžius,
5 iš pasalų svaidydami į nekaltą žmogų, –
staiga į jį paleidžia, nieko nebijodami.
6 Jie drąsinasi savo kėslais,
susimoko, kur paspęsti spąstus,
tardami sau: „Kas gali mus pamatyti?“
7 Jie sumano nedorą kėslą
ir slepia tą savo sumanytą niekšybę;
žmogus – gelmė, o širdis jo – bedugnė.
II
8 Bet Dievas meta į juos savo strėles,
staiga jie sužeidžiami.
9 Liežuviu jie patys sau pražūtį lemia;
kas tai pamato, kraipo galvas.[2]
10 Tuomet visus žmones apims pagarbi baimė;
jie skelbs, ką Dievas padarė,
ir apmąstys visus jo darbus.
11 Teisusis džiūgaus Viešpatyje
ir ras jame užuovėją, –
visi dorieji giedos jam šlovės giesmę.
