8 Kūrėjo[1] didybė ir žmogaus orumas

1 Chorvedžiui. Kaip „Gitita“.
Dovydo psalmė.
I
2 Viešpatie, mūsų Dieve,
koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!
Savo didingumu apklojai dangaus aukštybes.
3 Mažylių ir kūdikių lūpomis susikūrei šlovę
savo varžovams sutramdyti,
kad nutildytum priešą ir maištautoją.
4 Kai pasižiūriu į tavo dangų, –
tavo pirštų darbą, –
į mėnulį ir žvaigždes,
kuriuos tu pritvirtinai, –
5 kas yra žmogus, kad jį atsimeni,
kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?
II
6 Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save[2]
ir apvainikavai jį garbe ir didybe.
7 Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku,
padėjai visa prie jo kojų.
8 Avis ir jaučius – visus aliai vieno –
ir laukinius gyvulius,
9 padangių paukščius bei jūros žuvis
ir visa, kas tik keliauja jūrų takais.
10 Viešpatie, mano Dieve,
koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!

IŠNAŠOS

1 Ps 8, 1–10: Ribotai žmogaus prigimčiai priešpriešinęs begalinę Dievo didybę (I), psalmininkas pabrėžia Kūrėjo žmogui suteiktą orumą ir galybę (II).

2 Ps 8, 6: ... žemesnį už save: hebrajiškai už ‘Elohim. Tai gali reikšti ir už Dievą, ir už dievus, ir už save. Žr. Ps 45, 7; 58, 2; 82, 1; 97, 7. Senovės vertimai apskritai šį žodį siejo su dangaus dvasiomis – angelais. Žr. Ps 138, 1. Žyd 2, 9 tekstas susieja šį skaitinį su Dievu–Žmogumi Jėzumi Kristumi. Žr. 1 Kor 15, 27.

SĄSAJOS

✕

DĖMESIO!

Norėdami išskleisti 6-ąjį paieškos atsakymų kontekstinį langą, uždarykite bent vieną iš jau išskleistų – galima išskleisti tik 5 kontekstinius langus.