IŠNAŠOS

1 Rd 4, 1–22: Apgulto Jeruzalės miesto vargai. Įkvėptasis autorius palygina buvusią laimę su dabartine nelaime ir dejuoja dėl baisaus sunaikinimo. Be to, primena šių baisių vargų priežastis, sukeltas pranašų, kunigų ir žmonių.

2,3 Rd 4, 1: Auksas ir šventieji akmenys yra Jeruzalės gyventojų įvaizdžiai.

4 Rd 4, 3: ... žiauri,... panaši į ... stručius: Jeruzalė, ištikta nelaimės, nesirūpina savo vaikais. Žr. Job 39, 14–19. Kadangi strutės deda kiaušinius dykumos smėlyje, buvo manoma, kad jos palieka juos likimo valiai.

5 Rd 4, 13–16: Kunigai ir netikri pranašai įteigė žmonėms, kad jie yra saugūs, taip patys tapdami jų nusikaltimų bendrais ir nešvarūs. Žr. Jer 2, 8; 5, 31; 6, 13.

6 Rd 4, 17: Tauta: Egiptas neįstengė duoti reikiamos pagalbos prieš Babiloniją.

7 Rd 4, 20: Mūsų gyvasties alsavimas: karalius Zedekijas. Po 598 m. kaldėjų invazijos (žr. 2 Kar 24, 1–17) Jeruzalė būtų galėjusi gyventi taikoje su savo kaimynais, bet nesiliovė svajoti apie laisvę ir prisidėjo prie sąjungos prieš Babiloniją. Jeruzalės kaimynai drauge su Babilonija ją sunaikino 587 m. prieš Kristų.

8 Rd 4, 21: Uzo šalis: Jobo gimtasis kraštas Edomo ar arabų teritorijoje. Žr. Jer 25, 20.

SĄSAJOS