Zecharijo knyga
A. ĮSPĖJIMO IR VILTIES ŽODŽIAI
Raginimas grįžti pas Dievą
1 1 Antraisiais karaliaus Darijaus metais, aštuntą mėnesį[1], Dievo žodis atėjo Berechijo sūnaus Ido sūnui pranašui Zecharjui:
2 „Viešpats buvo labai supykęs ant jūsų protėvių.
3 Sakyk jiems: taip kalbėjo Galybių Viešpats:
– Grįžkite jūs pas mane, –
tai Galybių Viešpaties žodis, – sugrįšiu aš pas jus, –
kalbėjo Galybių Viešpats.
4 Nebūkite kaip jūsų protėviai, kuriems ankstyvesnieji pranašai skelbė: ‘Taip kalbėjo Galybių Viešpats: gręžkitės nuo savo nedorų kelių ir nedorų darbų’. Bet jie manęs nei klausė, nei manęs paisė, – tai Viešpaties žodis.
5 Kur yra jūsų protėviai?
O pranašai argi gyvena amžinai?
6 Betgi mano žodžiai ir įstatai,
paskelbti per mano tarnus pranašus,
argi nepasivijo jūsų protėvių?
Jie gailėjosi ir sakė: ‘Galybių Viešpats pasielgė su mumis, žiūrėdamas mūsų kelių ir darbų, lygiai kaip buvo nusprendęs padaryti’.“
Keturi raiteliai
7 Antraisiais karaliaus Darijaus metais, vienuolikto[2] – šebato mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną, Viešpaties žodis atėjo Berechijo sūnaus Ido sūnui pranašui Zecharjui. Zecharjas tarė:
8 [3]„Nakčia regėjau raitelį ant sarto žirgo! Jis stovėjo lomoje tarp mirtų medžių, o už jo žirgai – sartas, bėras ir baltas.
9 Paklausiau: „Mano viešpatie, kas jie?“ Angelas, kalbantis su manimi, man tarė: „Aš tau parodysiu, kas jie.“
10 Tuomet vyras, stovėjęs tarp mirtų medžių, atsakė: „Tai tie, kuriuos Viešpats pasiuntė eiti sargybą žemėje.“
11 Paskui jie tarė Viešpaties angelui, stovinčiam tarp mirtų medžių: „Ėjome sargybą žemėje, ir štai visa žemė taikiai gyvena.“
12 Tuomet Viešpaties angelas ištarė: „O Galybių Viešpatie, kaip ilgai dar nepasigailėsi Jeruzalės ir Judo miestų, ant kurių pykai per šiuos septyniasdešimt metų?“[4]
13 Angelui, kalbėjusiam su manimi, Viešpats atsakė maloniais ir paguodos pilnais žodžiais.
14 Tuomet su manimi kalbėjusis angelas man tarė: „Paskelbk šią žinią: ‘Taip kalbėjo Galybių Viešpats:
– Aš labai pavyduliauju
Jeruzalei – Sionui.
15 Pykstu didžiu pykčiu
ant savimi patenkintų tautų;[5]
kai aš buvau tik truputį įpykęs, jos padidino nelaimę.
16 Todėl taip kalbėjo Galybių Viešpats:
– Grįžtu į Jeruzalę vedamas pasigailėjimo,
bus atstatyti joje mano Namai, – tai Galybių Viešpaties žodis, –
virš Jeruzalės bus ištiesta matavimo virvė.[6]
17 Dar paskelbk:
taip kalbėjo Galybių Viešpats:
– Mano miestai dar bus pertekę gerovės,
Viešpats dar paguos Sioną,
išsirinks vėl Viešpats Jeruzalę’.“
