LVK (Rubšio, Kavaliausko vertimas; katalikų redakcija)
1 Zch 12, 1–9: Pranašas, pasinaudodamas vaizdais iš Judo ir Jeruzalės istorinio išgelbėjimo nuo užpuolusių priešų, kalba apie galutinę Dievo tautos pergalę mesijiniame amžiuje.
2 Zch 12, 10: Dievo palaima – malonės ir maldavimo dvasia – bus išlieta ant Dievo tautos užtariant bevardžiam kentėtojui – {tam,} kurį jie pervėrė. Žr. Iz 52, 13 – 53, 12. Evangelistas Jonas laiko šį tekstą pranašyste ir susieja jį su Kristaus šono perdūrimu. Žr. Jn 19, 37.
3 Zch 12, 11: Jeruzalėje nužudytos aukos apraudojimas palyginamas su raudomis Megido lygumoje dėl asmens, vardu Hadad-Rimonas. Nuoroda lieka istoriškai neaiški. Abu – Hadadas ir Rimonas – buvo vardai semitų audros dievo, dažnai tapatinamo su Baalu. Nenuostabu, kad kai kurie žinovai čia ir atranda užuominą apie metines pagonių raudas dėl derlingumo dievo mirties. Kiti žinovai spėja, kad Hadad-Rimonas yra vieta netoli Megido perėjos, kur mūšyje žuvo karalius Jošijas (žr. 2 Kr 35, 22–25). Šiuo atveju raudojimas siejamas su Judo karaliaus žuvimu.