Nauja kunigystė ir naujas šventumas
8 1 Bet mūsų svarstymų svarbiausias dalykas tas: mes turime tokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris danguje atsisėdo Didybės sosto dešinėje
2 kaip einantis kunigystės tarnybą šventovėje ir tikrojoje padangtėje[1], kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats.
3 Kiekvienas vyriausiasis kunigas skiriamas atnašauti dovanas ir aukas, tad ir šitas privalo turėti, ką atnašauti.
4 Jeigu jis būtų žemėje, jis nebūtų kunigas, nes čia jau yra kas pagal Įstatymą atnašauja dovanas.
5 Tie žmonės tarnauja dangiškųjų dalykų paveikslui ir šešėliui, panašiai kaip buvo pamokytas Mozė, kai rengėsi statyti padangtę: Žiūrėk, – sako jam, – kad viską padarytum pagal tą pavyzdį, kuris tau buvo parodytas ant kalno.
Kristus – aukštesnės Sandoros tarpininkas
6 Dabar jis užima juo prakilnesnę tarnystę, juo aukštesnės, svarbesniais pažadais besiremiančios Sandoros tarpininkas yra.
7 Jeigu ana pirmoji būtų buvusi be trūkumų, nebūtų reikėję ieškoti vietos antrajai.
8 Jis sakė, peikdamas juos[2]:
Štai ateis dienos, – sako Viešpats, –
ir aš su Izraelio namais ir su Judo namais
sudarysiu Naują Sandorą.
9 Ne tokią Sandorą,
kokią buvau sudaręs su jų tėvais
tą dieną, kai paėmiau juos už rankos,
norėdamas išvesti iš Egipto žemės.
Jie neišsaugojo mano Sandoros,
ir aš juos apleidau, – sako Viešpats.
10 Ir štai kokia bus Sandora,
kurią sudarysiu su Izraelio namais,
praslinkus anoms dienoms, – sako Viešpats:
– Aš duosiu savo įstatymus jų protams
ir juos įrašysiu jų širdyse,
aš būsiu jiems Dievas,
o jie bus man tauta.
11 Ir nė vienas nebemokys savo tautiečio
nei savo brolio, sakydamas: „Pažink Viešpatį!“
Jie visi mane pažins,
nuo mažiausio iki didžiausio.
12 Aš atleisiu nedorybes
ir nebeprisiminsiu jų nuodėmių.
13 Sakydamas Naują Sandorą, jis nurodė, kad pirmoji yra pasenusi. O kas pasensta ir nukaršta, to greit nebeliks.
