k2022 PRIEDAI: Naujojo Testamento sąvokų žodynas

A

amen – hebr. k. žodis, reiškiantis tai tiesa, tebūnie taip; Apr 3, 14 šis žodis žymi Kristų.

amžinasis gyvenimas, arba tiesiog gyvenimas (Mt 7, 14; 19, 16–17; Jn 5, 24; 6, 63; Apd 1, 18; 1 Jn 5, 12 ir kt.) reiškia ne tiek begalinę laiko trukmę, kiek vidinę savybę: kitokį gyvenimą negu įprastas, kasdienis gyvenimas. Amžinasis gyvenimas yra Dievo pasaulyje (Mt 18, 8), paties Dievo (Ef 4, 18) ir Kristaus (Jn 5, 26) gyvenimas. Šis dieviškasis gyvenimas turi tapti ir žmogaus gyvenimu.
Pagal kontekstą amžinasis gyvenimas iškeliamas arba jau kaip esamas dalykas, dabarties realybė (Jn 5, 24–25), arba ateisiantis pasaulio pabaigoje (Mt 25, 46).
Mt 18, 8; 19, 17 ir kt. posakis įeiti į gyvenimą gali atitikti posakio įeiti į Dievo Karalystę prasmę.

amžius nereiškia 100 metų periodo, bet žymi įvairias epochas, kurioms keičiantis vyksta pasaulio istorija.
Nuo amžių (1 Kor 2, 7) – prieš pasaulio pradžią, amžinai.
Amžių Karalius (1 Tim 1, 17) – Karalius nuo amžių ir visiems amžiams.
Per amžių amžius (superliatyvas, kaip ir karalių karalius ar giesmių giesmė) – visais laikais.

angelas – kilni dvasia, Dievo pasiuntinys bei įgaliotinis (Lk 1, 11. 26; 2, 9–10; 22, 43; Apd 7, 30 ir kt.).
Viešpaties angelas – posakis iš ST, paprastai nuoroda į paties Dievo kalbėjimą ar pasirodymą.
arkangelas – aukštesnio rango angelas.
šėtono angelai (Mt 25, 41; 2 Kor 12, 7; Apr 12, 7–9) – velnio pasiuntiniai ir atstovai.
Angelai kartais laikomi ir žmonių sargais ar jų atstovais pas Dievą (Mt 18, 10). Apr 2–3 sk. atskiros Bažnyčios angelas greičiausiai yra jos vadovas.

apaštalas – Kristaus pasiuntinys. Pirmiausia tai dvylika paties Jėzaus pasirinktų asmenų. Apaštalu save vadina ir Paulius bei grindžia tai prisikėlusio Kristaus regėjimu (1 Kor 9, 1; Gal 1, 1).
Šiuo vardu kartais vadinami ir veiklūs apaštalų talkininkai (Apd 14, 14; Rom 16, 7).

apipjaustymas – žydų apeiginė operacija, atliekama naujagimiams berniukams (Lk 2, 21). Apipjaustymas (Pr 17 sk.) reiškė, kad žmogus yra narys Izraelio tautos, su kuria sudaryta sąjunga (žr. sandora). Todėl žydai vadinami apipjaustytaisiais. Gal 2, 13 taip vadinami žydų kilmės krikščionys, šios praktikos tęsimo šalininkai, o pagonys – neapipjaustytaisiais. Paulius kovojo, kad pagonių kilmės krikščionys nebūtų apipjaustomi (1 Kor 7, 18–19; Gal 2, 3–6; 5, 2–4); taip nusprendė ir apaštalų susirinkimas Jeruzalėje 49 m. (Apd 15 sk.).
Širdies apipjaustymas (Rom 2, 28–29) išreiškia vidinį atsidavimą Dievo tarnybai.

apreiškimas –
1. veiksmas, kuriuo Dievas arba Kristus duoda suprasti žmogui Evangeliją arba apaštališkąją užduotį (1 Kor 14, 6; Gal 1, 12; 2, 2; Ef 3, 3);
2. Dievo garbės atskleidimas išgelbėtuosiuose pasaulio pabaigoje (Rom 8, 18–19).

apsireiškimas – garbingasis Kristaus pasirodymas, kai ateis laikų (pasaulio) pabaigoje (Rom 2, 5; 1 Kor 1, 7; 2 Tes 1, 7);
apsireikšti (Rom 8, 19; 2 Tes 2, 3. 6. 8) – pasirodyti, atsiskleisti.

atėjimas – garbingasis Kristaus atėjimas laikų pabaigoje (2 Pt 3, 4; 1 Jn 2, 28; žr. diena).

auka – kas atnašaujama Dievui, norint jį pagerbti, jam padėkoti, ko nors išmelsti (pvz., įžadu – Apd 21, 26) arba atsilyginti už nuodėmes. NT mini pagonių aukas (Apd 14, 13; 1 Kor 10, 20); krikščionys nevalgydavo stabams aukotos mėsos, kad tai nebūtų palaikyta dalyvavimu pagonių kulte (1 Kor 10, 28). Izraelitai aukodavo smilkalus (Lk 1, 9), įvairius produktus (aliejų, vyną), taip pat gyvulius, iš kurių kilniausiu laikomas avinėlis (žr. avinėlis).

aukuras – pakyla ar stalas atnašoms aukoti; aukuro ragai (smailumos keturiuose aukuro kampuose) buvo laikomi švenčiausiomis aukuro vietomis (Apr 9, 13).

avinėlis – nekalta ir nebyli atnaša (Apd 8, 32, plg. Iz 53, 7): Velykų avinėlis (Mk 14, 12; Lk 22, 7, plg. Iš 12 sk.). Minint išsivadavimą iš Egipto per žydų Velykas buvo aukojamas ir valgomas avinėlis.
Dievo Avinėlis – Kristaus Atpirkėjo įvaizdis (Jn 1, 29. 36).

avys – Dievo ganomi, t. y. jo vadovaujami ir gelbstimi žmonės; Jn 21, 15–17 avinėliai – eiliniai tikintieji, avys – galbūt jų vyresnieji.

D

dangus/dangiškas:
1. fizinė erdvė – aukštybės (Mt 16, 3);
2. ypatinga Dievo sritis (Mt 6, 9–10; Jn 1, 51 ir kt.);
3. kadangi izraelitai vengė tarti Dievo vardą, dažnai žodis dangus žymi patį Dievą (Lk 15, 18), Dangaus Karalystė – Dievo viešpatavimą (Mt 5 sk.).

demonas – (sinonimai piktoji dvasia, nešvarioji dvasia, kartais tik dvasia) NT, kaip ir tų laikų žydų religijoje, – dvasinė būtybė, tarnaujanti šėtonui. Manyta, kad demonai sukelia įvairias ligas, yra kalti dėl luošumo, ypač dėl nervų (Mk 9, 15–18) ar psichikos ligų (Mk 5, 2–5). Todėl išvaryti demonus, apsėdusius žmogų (Mt 4, 24; 8, 16), sinonimiškai reiškia žmogų išgydyti.
Žmonės vertėsi demonų išvarymu (Mt 12, 27; Mk 9, 38; Apd 19, 13), praktikuodami daugiau ar mažiau magines procedūras. Jėzus suvaldo demonus vien žodžio galia (Mk 5, 8 ir kt.). Daugelyje NT vietų stabų kultas laikomas demonų garbinimu (1 Kor 10, 20–21; Apr 9, 20).

diena – lemtingas laikas. ST pranašai skelbė ateisiant Viešpaties dieną, kai Dievas galutinai teis Izraelį ir pagonių tautas. 
NT Viešpaties diena – nuoroda į būsimą šlovingą Kristaus atėjimą (Fil 1, 6; 2, 16). Viešpaties diena gali būti suprantama kaip Dievo rūstybės diena (Rom 2, 5), teismo diena (Mt 10, 15; Lk 10, 12; 1 Kor 3, 13) arba, priešingai, atpirkimo (išgelbėjimo) diena (Ef 4, 30).
Posakis aną dieną (Mt 7, 22 ir kt.) beveik visada yra užuomina į šį pilnatvės laiką.

Dievo/Dangaus Karalystė – NT dažnas posakis, reiškiantis Dievo viešpatavimo faktą ir pačią jo viešpatiją. Tai:
1. dabarties tikrovė (Mt 12, 34), slaptinga (Lk 17, 20), susijusi su Jėzumi (Mt 12, 28; Lk 17, 21);
2. būsima tikrovė (Mk 9, 1; Lk 22, 30, 1 Kor 6, 9–10; 15, 50 ir kt.);
3. nauja Kristaus nustatyta išganymo tvarka (Rom 14, 17; 1 Kor 4, 20);
4. amžinosios palaimos būsena (Mt 5, 20; 7, 21; 18, 3; 19, 23–24 ir kt.).

Dovydo sūnus – taip Jėzaus amžininkai žydai vadino laukiamą Mesiją. Mat karaliui Dovydui per pranašą Nataną Dievas buvo pažadėjęs, kad karalius gelbėtojas arba Mesijas, t. y. Pateptasis, kils iš jo palikuonių.

E

Evangelija – gr. k. žodis, reiškiantis Geroji Naujiena:
1. žinia apie Jėzaus asmenį bei darbus ir tos žinios skelbimas (Rom 2, 16; 2 Tim 2, 10; Fil 4, 3);
2. Biblijos knygos, aprašančios Jėzaus darbus ir kalbas (Mk 1, 1).

evangelistas – žmogus, perduodantis kitiems Gerąją Jėzaus Naujieną (Apd 21, 8; Ef 4, 11; 2 Tim 4, 5).

faraonas – senųjų Egipto valdovų titulas. NT mini patriarcho Juozapo (Apd 7, 10. 13 ir kt.) ir Mozės laikų (Apd 7, 21; Rom 9, 17) faraonus.

fariziejai – Kristaus laikų religinė partija, kurios nariai iš savęs ir iš kitų reikalavo smulkmeniško klusnumo Mozės Įstatymui ir jo tradiciniams aiškinimams (Mk 7, 1–23). Kitaip negu sadukiejai, jie tikėjo angelų buvimu ir mirusiųjų prisikėlimu (Apd 23, 7–8). Iš jų – daug Rašto aiškintojų ir Įstatymo mokytojų. Prieš atsivertimą ir apaštalas Paulius buvo uolus fariziejus (Apd 23, 6; Fil 3, 5).
Jėzus smerkė fariziejų pasipūtimą ir negailestingumą, o tie vis labiau jo nekentė.

G

ganytojas – žmogus, kurio pareiga ginti kaimenę į ganyklą ir sergėti ją nuo pavojų.
Šiuo žodžiu vadinami:
1. Izraelio tautos vadai (Mt 2, 6; 9, 36);
2. Jėzus – Gerasis Ganytojas (Jn 10, 11);
3. krikščionių bendruomenių vadovai (Jn 21, 15–18; Apd 20, 28; 1 Pt 5, 2 ir kt.).

graikai:
1. graikų kultūros tautos, nežydai (žr. pagonys);
2. graikiškai kalbantys žydai, pasklidę graikų kultūros šalyse;
3. nežydų kilmės krikščionys.

gundyti, gundymas/pagunda – graikų k. ž. peiradzô reiškia ir kreipti žmogų nuo teisingo kelio, ir apskritai mėginti jo jėgas bei ištikimybę.
Mėginimu verčiama tada, kai kalbama apie sunkumus, kuriuos nugalint stiprėja tikėjimas (Jn 6, 6; 2 Kor 13, 5; Jok 1, 2–3; 1 Pt 1, 6; Apr 2, 10 ir kt.);
gundymu/pagunda verčiama, kai išbandymas lydimas piktų kėslų.
Žmonės kartais „gundo“ Dievą – neprotingai mėgina jo kantrybę ar galybę (1 Kor 10, 9; plg. Mt 1, 7), bet Dievas niekada negundo žmogaus (Jok 1, 13), t. y. neveda jo į pikta.

gundytojas – šėtonas, velnias: Dievo leidžiamus išmėginimus jis ne kartą bando panaudoti žmogui atitraukti nuo Dievo (1 Tes 3, 5).

Į

Įstatymas:
1. visuma įsakymų, kuriuos Dievas apreiškė Izraelio tautai, ypač tuos, kurie buvo per Mozę paskelbti ant Sinajaus kalno;
2. knygos, kuriose surašyti tie įsakymai: tiesiogine prasme pirmosios penkios Biblijos knygos, plačiąja prasme – visas ST;
3. žmogaus veikimą skatinanti galia – gera ar bloga (Rom 7, 22–23; 8, 2).

Įstatymo mokytojai – žr. Rašto aiškintojai

J

jungas – medinis įtaisas jaučiams kinkyti; NT vartojamas tik simboline reikšme – reiškia visokį slegiantį suvaržymą, pvz., po jungu yra vergai (1 Tim 6, 1) arba žydai, varžomi smulkmeniškų Mozės Įstatymo reikalavimų (Gal 5, 1).
Priešingai, Jėzaus mokslo reikalavimai teikia dvasios laisvę, jo jungas yra švelnus, mielas (Mt 11, 30).

K

karalystė – žr. Dievo/Dangaus Karalystė.

kraujas ST – gyvybės pagrindas. Žydų sampratoje kraujas yra gyvybė (Kun 17, 11). Tuo paaiškinamas žodžio kraujas vartojimas NT įvairiomis perkeltinėmis reikšmėmis:
1. gyvybė (Mt 27, 4); kūnas ir kraujas – žemėje gyvenantis žmogus (Mt 16, 17; Gal 1, 16);
2. išlietas kraujas – smurto mirtis (Mt 27, 24–25; Lk 11, 50; Apr 6, 10).
Kraujas, kaip ir gyvybė, priklauso Dievui, todėl žydai nevartoja maisto su krauju (plg. Apd 15, 20). Jis sudaro svarbiausią aukos dalį (Žyd 9, 7. 12–13 ir kt.). Kartais juo vadinama pati auka, ypač pasakyme Kristaus kraujas (Lk 22, 20; 1 Kor 11, 25; Ef 1, 7).

kunigas – pašventintas asmuo, atliekantis viešąjį Dievo garbinimą, ypač visos bendruomenės vardu atnašaujantis aukas. NT mini pagonių (Apd 14, 13) arba žydų kunigus (Lk 1, 5; Jn 1, 19 ir kt.). Pastarieji atlikdavo apeigas tik Jeruzalės šventykloje. Bendrojoje Bažnyčios kunigystėje dalyvauja ir visi krikščionys (Apr 1, 6; 5, 10; 1 Pt 2, 5).
Aukštieji kunigai – buvę vyriausieji kunigai, taip pat keturių žymiausių kunigų šeimų atstovai, iš kurių būdavo renkami vyriausieji kunigai (Mt 20, 18; Mk 10, 33; Lk 22, 52. 66; Jn 18, 3; Apd 4, 6).
Vyriausiasis kunigas – kasmet renkamas aukščiausias religinis tautos vadovas, vyriausias auklėtojas ir sinedriono pirmininkas (Jn 11, 49; 18, 12. 19; Apd 4, 6; 5, 17; 23, 2 ir kt.).
Žyd 3–10 sk. kalba apie Jėzų kaip tobulą ir amžiną aukščiausiąjį kunigą.

M

matai

ilgio:
– stadija (Jn 6, 19 ir kt.) ~ 185 m
– sieksnis (Apd 27, 28) ~ 185 cm
– mastas (Jn 21, 8; Apr 21, 17) ~ 44 cm

talpos:
trys skirtingi terminai verčiami saikas, indas:
– indas (Jn 2, 6) ~ 40 litrų
– saikas (Mt 13, 33; Lk 13, 21) ~ 15 litrų
– saikelis (Apr 6, 6) ~ 1,1 litro

svorio:
– talentas (Apr 16, 21 ) ~ 34 kg
– romėniškas svaras (Jn 12, 3; 19, 39) ~ 336 g

mokinys reiškia ne tik tiesioginius kurio nors mokytojo mokinius (Mk 2, 18; Mt 10, 24–25), bet ir kurios nors asmenybės ar religinės krypties sekėjus (Jn 9, 29; Mt 22, 16).
Dažniausiai vartojamas Jėzaus mokinių reikšme:
1. dvylika apaštalų (Mt 10, 1);
2. gausesnė apaštalų padėjėjų grupė (Lk 10, 1);
3. arba dar didesni būriai, priėmę jo mokymą (Jn 4, 1; 19, 38).
Mokinio ypatybė yra sekti Jėzumi (Mt 8, 22; 10, 38; 19, 27; Lk 14, 27; Apd 6, 7; 11, 26 ir kt.).
Mokiniais, taip pat broliais (Apd 1, 15), tikinčiaisiais (Apd 2, 44), krikščionimis (Apd 11, 26), vadinami krikščionių bendruomenių nariai.

N

nerauginta duona: Bėgdami iš Egipto izraelitai nespėjo išrauginti duonos ir kepė neraugintą. Tai minėdami, visą Velykų savaitę žydai Kristaus laikais ir dabar valgo neraugintą duoną (macus).
1 Kor 5, 7 neraugintos duonos įvaizdžiu aptariamas naujas krikščioniškas gyvenimas.

nusidėjėlis:
1. Dievui neklusnus, nuo jo atsitraukęs asmuo (Mt 26, 45; Jn 9, 16; Rom 5, 8 ir kt.);
2. fariziejų ir Rašto aiškintojų supratimu – kas viešai pažeidžia Dievo ar Mozės Įstatymo nuostatus, tad ir mokesčių rinkėjai (Mk 2, 16; Lk 7, 37; 19, 7 ir kt.). Jėzaus priešai jį patį laikė nusidėjėliu (Jn 9, 24).

nuteisinimas – dažnai apaštalo Pauliaus laiškuose (ypač Rom) vartojamas žodis, reiškiantis tą Dievo malonės veiksmą, kuriuo žmogui atleidžiamos nuodėmės ir jis pašventinamas.

P

pagonis:
1. nežydų tautos asmuo; daugiskaita – nežydų tauta ar tautos; stabmeldžiai (1 Pt 2, 12; 4, 3);
2. nežydų kilmės krikščionis (Gal 2, 11; Ef 3, 1; Rom 16, 4).

palyginimas (gr. k. parabolé) –
1. analoginis pasakojimas. Trumpais palyginimais (Mt 5, 13. 14) arba platesniais pasakojimais iš kasdienio gyvenimo bei aktualijų (Mt 13, 24–30; Lk 15, 11–32) Jėzus klausytojams nušviečia dalykus, kurių jie nežinojo arba menkai suprato (Mk 4, 33; Mt 13, 35);
2. mįslingas mokymas (Mk 4, 11; 7, 17).

pasaulis – šiuo žodžiu verčiami trys gr. k. žodžiai – gé, aiôn, kosmos:
1. gé (žemė): žmonių gyvenamoji žemė, visas pasaulis įprastine reikšme;
2. aiôn (amžius): dabartinis pasaulis kaip priešprieša būsimajam;
3. kosmos (pasaulis): a. Dievo sukurtoji visata (Jn 1, 10; Rom 4, 13); b. šis žemiškasis pasaulis kaip kontrastas Dievo pasauliui arba pačiam Dievui (Jn 17, 14; 18, 36), taip pat žmonija, priešinga Dievui ir Kristui; c. visa žmonija (Mt 5, 14; Jn 3, 16–17; 17, 11. 13).

paslaptis/slėpinys – NT dažniausiai Dievo planas išgelbėti pasaulį; jis daug amžių buvo nežinomas žmonėms, o dabar yra atskleistas Kristuje ir per Kristų (Mk 4, 11; Rom 11, 25; 1 Kor 2, 7; Ef 3, 3; Kol 1, 2; Apr 10, 7 ir kt.).

pasninkas – susilaikymas nuo valgio ir gėrimo tam tikrą laiką. ST žydai laikosi pasninko religiniais motyvais; jis lydi maldas arba išreiškia nusižeminimą prieš Dievą.
Pasninkas gali būti visuotinis (pvz., prieš Permaldavimo dieną) arba individualus. Fariziejai pasninkaudavo du kartus per savaitę (Lk 18, 12). Pirmieji krikščionys irgi pasninkaudavo. Jėzus smerkė šios praktikos formalumą (Mt 6, 16–18).

patepimas –
1. ST patepimo apeigose naujam karaliui arba naujam vyriausiajam kunigui ant galvos būdavo pilamas šventintas aliejus. Toks asmuo nuo to laiko būdavo Viešpaties pateptasis (Apd 4, 27). Perkeltine prasme pateptasis žymi žmogų, kurį Dievas pasirinko išgelbėjimo darbui (Lk 4, 18);
2. ligonių patepimas (Jok 5, 14);
3. perkeltine prasme – Šventosios Dvasios suteikimas (2 Kor 1, 21; 1 Jn 2, 20).

piktžodžiavimas –
1. žodžiai, kuriais žeidžiama Dievo garbė; ST piktžodžiautojus baudė mirtimi. Jėzus buvo kaltinamas piktžodžiavimu todėl, kad sakėsi esąs Dievo Sūnus (Mt 9, 3; Jn 10, 33–36), ir Sinedrionas jį už tai nuteisė mirti (Mk 14, 62–64);
2. priešinimasis Kristui (1 Tim 1, 13) arba Šventajai Dvasiai (Lk 12, 10).

pinigai –
denaras – romėnų sidabrinė moneta (Jn 6, 7; 12, 5; Apr 6, 6). Tai žemės ūkio darbininko dienos uždarbis (Mt 20, 2);
drachma – graikų sidabrinė moneta, lygi denarui;
didrachma – 2 drachmų vertės moneta. Toks buvo izraelitų metinis mokestis šventyklai (Mt 17, 24);
statera – 4 drachmos, t. y. dvigubas metinis mokestis šventyklai (Mt 17, 27);
mina – 100 denarų (Lk 19, 16);
talentas 6 000 denarų (Mt 18, 24; 25, 13).

pirmienos (pradmenys, pirmatikiai, pirmagimis):
1. ST pirmieji derliaus vaisiai; jie aukojami Dievui reiškiant dėkingumą už visą derlių (Kun 23, 9–22);
2. NT perkeltine prasme – pradžia kaip visumos laidas: a. Šventosios Dvasios dovana (Rom 8, 23);
b. pirmieji kokios nors vietovės atsivertėliai (plg. Rom 16, 5; 1 Kor 16, 15); c. pirmasis iš prisikėlusiųjų – Kristus (1 Kor 15, 20. 23).

pranašas – Dievo valios skelbėjas:
1. ST pranašai (Jn 8, 52–53; Apd 3, 18 ir kt.) ir jų raštai, ypač posakyje Įstatymas ir Pranašai;
2. Mesijas, laukiamas laikų pabaigoje pagal Įst 18, 15 (Apd 3, 21–23; 7, 37);
3. Dievo vardu raginantys atsiversti asmenys: Jonas Krikštytojas (Mt 11, 9 ir kt.) ir pats Jėzus (Jn 4, 19 ir kt.);
4. daugelis senosios Bažnyčios narių (Apd 13, 1; 21, 9–10; 1 Kor 12, 10; Ef 2, 20 ir kt.), kurie Dievo Dvasios veikiami drąsindavo ir įspėdavo; būta ir netikrų pranašų (Apd 16, 6; Apr 2, 20 ir kt.);
5. ateities pranašautojas (NT retai, pvz., Apd 11, 27–28).

pranašystė – pranašo kalba: įspėjimas, paraginimas, ateities nusakymas (Jn 11, 51; Apr 1, 3).

pretorijus – NT romėnų valdytojo rezidencija (Mt 27, 27; Mk 15, 16; Apd 23, 35).

R

rankų uždėjimas (ant galvos) NT lydi:
1. laiminimą (Mt 19, 13);
2. gydymą (Mt 9, 18; Mk 16, 18; Lk 4, 40; Apd 28, 8);
3. Krikštą ir Šventosios Dvasios dovanų suteikimą (Apd 8, 17–19; 19, 6);
4. paskyrimą atsakingoms Bažnyčios pareigoms ar pasiuntinybei (Apd 6, 6. 13, 3; 1 Tim 4, 14).

Rašto aiškintojai – Jėzaus laikais Rašto aiškintojai buvo Izraelio Biblijos (mūsų ST) tyrinėtojai. NT dažnai Rašto aiškintojai minimi su fariziejais, kuriems priklausė daug Raštų aiškintojų. Jie minimi ir kartu su Izraelio seniūnais (vyresniaisiais). Rašto aiškintojai turėjo savo atstovų ir Sinedrione.

raupsuotieji – sergantys raupsais ar kitomis odos ligomis. Raupsuotasis buvo laikomas suteptu (nešvariu), atskiriamas nuo viešojo gyvenimo: raupsuotieji privalėjo gyventi už miesto ar kaimo ribų, atokiai nuo sveikųjų (Lk 17, 12). Jėzaus nestabdė šie draudimai – jis ėjo pas juos ir išgydė (anot NT – apvalė) daugybę raupsuotųjų (Mt 8, 3; 11, 5 ir kt.). Izraelio įstatymai reikalavo, kad raupsuotojo išgydymas būtų patvirtintas kunigo ir lydimas aukos (Mt 8, 4; Lk 17, 14).

S

sadukiejai – religinė partija, kuriai priklausė daug aukštųjų dvasininkų. Jie nepripažino angelų buvimo ir mirusiųjų prisikėlimo. Politikoje ieškojo susitaikymo su romėnų okupacine valdžia. Buvo priešiški Kristui, nes pavydėjo įtakos žmonėms.

Samarija, samariečiai: Samarija – centrinė Palestinos provincija tarp Galilėjos šiaurėje ir Judėjos pietuose. Samariečiai – senosios Izraelio karalystės gyventojai, sumišę su pagonimis Asirijos kolonistais. Pripažino tik penkias pirmąsias Izraelio Biblijos knygas. Žydai ir samariečiai niekino ir nekentė vieni kitų (Lk 9, 53; Jn 4, 9). Jėzus smerkė šias rietenas (Lk 9, 55; Jn 4, 7). Po Judėjos Samarija buvo pirmasis krikščionių misijų kraštas (Apd 1, 8; 8, 5).

Sandora (gr. k. diathéké) – šventa Dievo sutartis su žmonėmis:
1. su visa žmonija per Nojų (Pr 9, 9–17);
2. su atskiru rinktiniu žmogumi, pvz., Abraomu (Pr 15, 18), Dovydu (Ps 89, 4–5);
3. su Izraelio tauta (Iš 19, 5–6).
Sandora visada lydima pažadų ir dažniausiai sutvirtinama auka (Pr 15, 9–17; Iš 24, 3–8). Pranašai skelbia Dievą sudarysiant Naująją Sandorą su savo tauta (Jer 31, 31–34). Anot NT, Jėzaus mirtis įtvirtino Naująją Sandorą ir išplėtė ją visiems žmonėms. Gr. k. žodis diathéké turi ir testamento reikšmę. Todėl Šventojo Rašto knygos, parašytos Senosios Sandoros laikais, vadinamos Senuoju Testamentu, Naujosios Sandoros – Naujuoju Testamentu.

Sekminės: ST – Įstatymo apreiškimo ant Sinajaus kalno minėjimas ir derliaus šventė. Ji švenčiama praėjus septynioms savaitėms (todėl liet. Sekminės), arba penkiasdešimtąją dieną po Velykų (gr. pentékosté). Viena iš didžiausių izraelitų švenčių, per kurias jie renkasi į Jeruzalę (Apd 2, 1. 5). NT – Šventosios Dvasios nužengimo diena.

seniūnai (pažodžiui vyresnieji) – žymiųjų žydų šeimų galvos, turintys didelį autoritetą religiniame ir visuomeniniame gyvenime; dalis Sinedriono narių (Mt 16, 21; 26, 57; Apd 4, 5; 22, 5 ir kt.).

sinagoga:
1. kurios nors vietovės žydų bendruomenė (Jn 9, 22; Apd 9, 2; Apr 2, 9);
2. pastatas, kuriame toji bendruomenė šabo dieną renkasi skaityti Biblijos ir melstis. Aukos būdavo atnašaujamos tik Jeruzalės šventykloje, bet ne sinagogose. Sinagogą tvarkė vyresnysis (Mk 5, 35–36; Apd 13, 15; 18, 8
ir kt.), jam padėdavo patarnautojas (Lk 4, 20);
3. kartais literatūroje – apskritai izraelitų religinė bendrija kaip priešprieša NT Bendrijai – Kristaus Bažnyčiai.

sinedrionas – aukščiausioji žydų tautos taryba ir religinių bylų teismas. Jį sudarė 71 narys iš aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų (vyresniųjų); vadovavo vyriausiasis kunigas.

Sionas – kalva Jeruzalėje – poetinis Jeruzalės miesto pavadinimas.
Siono dukra (Jn 12, 15) – Jeruzalės gyventojai.

stoginės – Jeruzalės šventyklos portikai (Jn 10, 23; Apd 5, 12).

Š

šabas – žydų savaitės septintoji diena (mūsų šeštadienis), kurią nedirbamas joks darbas. Smulkmeniškos taisyklės griežtai nustato, ką draudžiama tą dieną daryti.
Šabo kelias (Apd 1, 12) – tai kelias, kurį žydams buvo galima nueiti šabo dieną, t. y. truputį mažiau nei kilometrą.

šėtonas (hebr. k. kaltintojas) – piktoji galybė, Dievo ir žmogaus priešas. NT jis turi labai daug sinonimų: velnias, piktasis (Jn 17, 15; Ef 6, 16), gundytojas (Mt 4, 3), Beliaras (2 Kor 6, 15), šio pasaulio kunigaikštis (Jn 14, 30), priešas (Mt 13, 39) ir kt. Jėzaus atėjimas rodo šėtono pralaimėjimą (Lk 10, 18).

švarus, nesuterštas: tai apeiginė švara, ne visada sutampanti su fizine. ST ir Jėzaus laikų judaizme žmogus privalo būti ritualiai nesuterštas, kad būtų su Dievu ir kad galėtų melstis ir dalyvauti pamaldose. Susiteršti, tapti nešvariu tuometinėje judaizmo sampratoje buvo galima dėl daugelio dalykų: dėl draudžiamo maisto valgymo, kontaktų su mirusiu ar pagoniu, liga (pvz., raupsai) ir kt. Susitepimas (susiteršimas) panaikinamas apsiplovimo apeigomis (Mk 7, 1–5; Jn 2, 6 ir kt.). Jėzus norėjo įveikti tos praktikos formalumą (Mt 7, 14–23), juo sekė ir apaštalai (Rom 14, 14. 20).
Kai NT minimas būtinas apvalymas, tai jis reiškia Dievo arba Kristaus veikimą (Jn 13, 8; Ef 5, 26).

šventas (gr. k. hagios) pirmiausia reiškia priklausomumą Dievui, o tik paskui – pareigą būti morališkai tobulam (moralinį tobulumą reiškia gr. k. žodis dikaios – teisus). Vartojimo atvejai:
1. apie Dievą: a. Dievas yra šventas, nes yra pats sau, nuo nieko žemesnio nepriklausomas ir neprilygstamas (Jn 17, 11; 1 Pt 1, 15 ir kt.); b. Dievo Šventasis – Kristus (Jn 6, 69; Apd 3, 34; 1 Jn 2, 20; Apr 3, 7), išskirtiniu būdu priklausąs Dievui, jo siųstasis; c. Šventoji Dvasia – Dievo Dvasia;
2. apie kūrinius: a. angelai – Dievo tarnai (Apd 10, 22); b. žmonės, išrinkti tarnauti Dievui (Apd 3, 21; 1 Kor 7, 34; Ef 1, 4; 5, 26).
Taigi šventaisiais vadinami tiesiog visi krikščionys (1 Kor 1, 2; 6, 1–2 ir kt.); c. objektai (pvz., šventykla), skirti Dievo tarnystei (Apd 6, 13; 21, 28; 1 Kor 3, 17).

šventykla – mūro siena apjuostas pastatų ir kiemų kompleksas Jeruzalėje – vyriausioji Dievo kulto vieta. Centrinis jos pastatas buvo šventovė, kurią sudarė šventoji (vieta), kur įeina tik kunigai (Lk 1, 9), ir Šventų Šventoji, kur kartą per metus, Permaldavimo dieną, įžengdavo vyriausiasis kunigas (Žyd 9, 25).
Šventykla, o ypač šventovė, buvo suprantama kaip vieta, kur yra Dievas. Štai kodėl Jn 2, 21 kalbama apie Kristaus kūną kaip apie tikrąją šventyklą. Laiškuose taip pat krikščionių bendruomenė prilyginama Dievo šventyklai (1 Kor 3, 16; 6, 19).

šventumas – asmens ar daikto ypatybė, rodanti jo priklausymą Dievui (1 Tes 3, 13; 1 Tim 2, 15 ir kt.).

vardas: NT, kaip ir ST, asmens vardas dažnai reiškia patį asmenį, pvz., Dievą ar Kristų (Jn 12, 28; 17, 6. 11; Apd 3, 16 ir kt.).
Todėl šauktis Viešpaties vardo – šauktis Viešpaties; tie, kurie šaukiasi Viešpaties vardo, yra Viešpaties gerbėjai, tikintieji.
Ką nors daryti Dievo ar Jėzaus vardu reiškia veikti:
1. vienybėje su juo ir tariant jo vardą (daryti stebuklus Mt 7, 22; išvarinėti demonus Mk 9, 38; melstis Jn 14, 13–14);
2. kaip Dievo ar Jėzaus atstovui bei įgaliotiniui (pranašauti Mt 7, 22; būti pasiųstam Mt 23, 39; parodyti svetingumą Mt 18, 5); krikštyti vardan – Krikštu ką susieti su Dievu, su Jėzumi (Mt 28, 18; Apd 8, 16).

Velykos (Pascha) – viena iš didžiųjų švenčių; jų švęsti Jėzaus amžininkai žydai rinkdavosi į Jeruzalę. Ji buvo švenčiama pavasarį, minint išėjimą iš Egipto. Velykų iškilmės šventimas buvo pažymimas Neraugintos duonos dienomis (Apd 12, 3; 20, 6) ir šeimos vakariene, per kurią būdavo valgomas Velykų avinėlis.
Sinoptinės evangelijos aprašo Jėzaus Paskutinę vakarienę kaip Velykų vakarienę (Mt 26, 17–29; Mk 14, 12–25; Lk 22, 7–23). Ketvirtoji evangelija pabrėžia, kad Jėzaus mirtis sutapo su Velykų avinėlio auka (Jn 18, 28; 19, 14. 31. 36. 42).

vyresnysis:
1. krikščionių bendruomenės vadovas (Apd 11–21 ir laiškuose);
2. autoritetingas Bažnyčios asmuo – apaštalas (2 Jn 1 ir 3 Jn 1);
3. vyresnieji – Bažnyčios visumos atstovai danguje (Apr 4, 4; 5, 5 ir kt.).

ženklas – nepaprastas įvykis, stebuklas, rodantis tiesioginį Dievo veikimą.

ženklai ir stebuklai – stebuklingi ženklai, rodantys Jėzų esant Mesiją ir Dievo Sūnų (Jn 2, 11; 4, 48. 54; 6, 2; Apd 2, 19; 4, 30 ir kt.).

žydai – nuo kitų tautų skiriasi apipjaustymu ir ypatingu šabo laikymusi. Judaizmas – jų religija (Gal 1, 13). Judaizmą priėmę pagonys vadinami prozelitais, o prijaučiantieji – Dievo garbintojais arba dievobaimingaisiais. Gal 2, 13 – žydų kilmės krikščionys. Evangelistas Jonas žydais dažnai vadina tautos ar dvasininkų vyresniuosius.

Žmogaus Sūnus – Jėzus. Šiuo slaptingu vardu, paimtu iš ST (Dan 7, 13), Jėzus save vadina, nurodydamas savo nepaprastą pasiuntinybę, tačiau vengdamas Mesijo vardo, kuris buvo suprantamas politiškai. Šis vardas žymi:
1. laikų pabaigoje ateisiančio teisti Kristaus valdžią (Mt 16, 27; 19, 28; 25, 31–32; 26, 64; Lk 22, 48; Jn 5, 26–29);
2. Jėzaus silpnumą, neturtą, kančią (Mt 8, 20; Mt 17, 22–23; 20, 18; 26, 2. 24. 45; Mk 8, 31; Jn 6, 53);
3. Kristaus žemišką būklę ir valdžią (Mt 9, 6; 12, 8).